Rugsėjo viduryje mokytojai surengė įspėjamąjį streiką. Rugsėjo 29-ąją, kai šis žurnalas jau bus pasiekęs pirmuosius skaitytojus, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga žada pradėti ir tikrąjį. Tikėtina, pamatysime ir kitų formų protestų – mitingą, o gal net bus pakartotas 2018 m. gruodžio Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos šturmas, kai mokytojai net lipo pro langus.
Ko šįkart nori mokytojai? Pinigų. Ir greitai. Toks įspūdis susidaro klausantis profsąjungos vadovo Andriaus Navicko, kuris reikalauja, kad jau rugsėjį atlyginimai būtų pakelti 20, o nuo Naujųjų metų – dar 30 proc. Premjerė Ingrida Šimonytė teigia, kad atlyginimai pedagogams iki 130 proc. vidutinio darbo užmokesčio (VDU) bus keliami kitąmet, nuo sausio ir rugsėjo, kaip įsipareigota partijų susitarime.
Ką rodo šis A. Navicko ir I. Šimonytės dialogas? Profsąjungos lyderio reikalavimai – nerealūs, o žvelgiant mokesčių mokėtojo akimis – ir įžūlūs. Premjerės pažadas pasiekti 130 proc. VDU atrodo solidus – mokytojo darbas sunkus ir atsakingas, bet kitiems pinigais irgi nelyja. Privačiame versle taip pat, ypač krizės išvakarėse.
Jeigu jau profsąjungos ir Vyriausybės lyderiai pradėjo, pakalbėkime apie pinigus. „Eurostato“ duomenimis, 2021 m. Lietuva švietimui skyrė 4,8 proc. BVP – beveik toks pat ir ES, ir euro zonos vidurkis. Mažiausiai atseikėjo Airija (3 proc.), daugiausia – Islandija (7,7 proc.), Lenkija – panašiai, o Estija ir Latvija visu procentiniu punktu daugiau.
Politikai nenusipelno kritikos. Jie turėtų paskęsti priekaištuose, tačiau aštriausi klausimai – ne apie mokytojų algas.
Europos švietimo ir kultūros vykdomosios įstaigos ataskaitoje nurodoma, kad vidutinis Lietuvos mokytojų atlyginimas yra didesnis nei Čekijoje, Estijoje, Graikijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Rumunijoje. Lenkijos ir Bulgarijos duomenys nepateikti, bet ir be jų aišku, kad Lietuvoje pedagogai nėra mažiau motyvuojami nei panašaus ekonominio lygio valstybėse. Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad nuo 2014 iki 2021 m. dešimtyje Europos valstybių mokytojų atlyginimai nedidėjo, o Baltijos šalyse, Bulgarijoje, Čekijoje ir Slovakijoje jie augo daugiau nei 30 proc. Lietuvoje, beje, sparčiausiai. Tai – nieko keisto, nes greitai vejamės ES valstybes. Tiesa, kainomis sparčiau nei atlyginimais. Dviženklė infliacija, o dabar ir į padebesius šovusios paskolų palūkanos kelia įtampą, bet mokytojai ir čia saugesni – nedarbas jiems negresia, o premjerė žada ir daugiau pinigų.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Tai nereiškia, kad politikai nenusipelno kritikos. Jie turėtų paskęsti priekaištuose, tačiau aštriausi klausimai – ne apie mokytojų algas.
Štai keletas jų. Kodėl, regionuose taškant ES investicijas į ištuštėjusias mokyklas, sostinėje ir kituose didmiesčiuose naujų per tris dešimtmečius pastatyta vos viena kita? Kur rasime mokytojų, kai jų dabar katastrofiškai trūksta, o didelė dalis artėja prie pensinio amžiaus? Profsąjungų reikalavimas mažinti mokinių skaičių klasėse yra teisingas ir dėl per didelio krūvio mokytojams, ir dėl krintančios ugdymo kokybės, bet ar bent jau diskutuojama, kaip tai padaryti? Parengti daugiau mokytojų, kaip ir pastatyti naujų mokyklų – ne vienų metų darbas. XXI a. mokytis kitaip nei sovietmečiu, keisti mokymo programas ar siekti, kad daugiau vaikų rinktųsi profesines mokyklas, reiškia nulaužti švietimo bendruomenės ir visos visuomenės stereotipus. Beveik neįmanoma misija, nors tai gal padėtų grąžinti prestižą dabar kokybę dėl kiekybės aukojančiam aukštajam mokslui.
Įspūdingą pelną generuojančios privačios mokyklos tik patvirtina, kad valstybinė švietimo sistema šlubuoja abiem kojomis. Švelniai tariant. Bet kartu lyg figos lapelis pridengia savivaldybių, pirmiausia Vilniaus, neįgalumą. Kaip ir privatūs darželiai.
Ir nors visos šios problemos senokai prasiveržė už švietimo bendruomenės ribų, politinės lyderystės – nė kvapo. Kas buvo pastarųjų vyriausybių švietimo ministrais? Andriaus Kubiliaus kabinete šias pareigas ėjo liberalas Gintaras Steponavičius, aukščiausios lygos politikas, bet iš koalicijos partnerių. Tuomet socialdemokratas Algirdas Butkevičius buvo pasirinkęs „darbiečius“ Dainių Pavalkį ir Audronę Pitrėnienę. Sauliaus Skvernelio vadinamųjų profesionalų vyriausybėje švietimo ministrais buvo jokios politinės įtakos neturintys Jurgita Petrauskienė ir Algirdas Monkevičius. Kai kurie jų itin kvalifikuoti, tačiau tikrai ne reformų ledlaužiai. I. Šimonytės kabinete dirbusios konservatorės Jurgitos Šiugždinienės įtaka buvo didesnė, bet dabar ją pakeitęs Gintautas Jakštas bus net nemirktelėjus paaukotas, jei tik konfliktas su mokytojais įsisiūbuos.
Atsakymai į sudėtingus klausimus vėl palikti kitam Seimui ir Vyriausybei. Ar atidėti dešimtmečiui kitam, kai tų atsakymų nebereikės?
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
