Pasiklausius politikų gali atrodyti, kad kai kurie jų yra primiršę beskonę dešrą, nenusakomos spalvos duoną parduotuvių lentynose ir nusidriekusias eiles prie būtiniausių prekių. Tokia buvo Lietuvos gyventojų kasdienybė iki išsivadavimo iš planinės ekonomikos, kai visas ūkis laikytas valdžios rankose.
Trumpą atmintį išduoda vis dažniau metami akmenys į privataus verslo daržą, ant pjedestalo keliant valstybės ar savivaldybių valdomas įmones. Neva tik šioms iš tiesų svarbūs vartotojų interesai, o privačiam verslui rūpi tik kišenes prisikimšti. Šių pareiškimų nelydi jokie argumentai. Galbūt dėl to, kad realybė – kaip tik priešinga.
Tyrimų, kurių metu analizuoti ir lyginti privatūs ir valstybiniai verslai Amerikos bei Europos šalyse, rezultatai yra privataus verslo naudai. Nustatyta, kad privatus verslas veikia efektyviau, yra inovatyvesnis, čia dirbančių žmonių darbo našumas yra didesnis. Tyrimai taip pat atskleidžia, kad valstybinis verslas stokoja efektyvumo, įdarbina per daug žmonių ir yra linkęs į didesnę ar nepakankamai pamatuotą riziką.
Valstybinių ir privačių įmonių skirtumus nulemia nevienoda jų nuosavybės prigimtis. Privačios įmonės akcininkas yra konkretus asmuo ar asmenų grupė, kuri pradėdama ir vykdydama veiklą rizikuoja savo pinigais. Teisingų ar klaidingų sprendimų padariniai tenka tam, kas priima sprendimą. O valstybės valdomų įmonių atveju, ieškodami veiksmų ir jų padarinių ryšių, patenkame į kreivų veidrodžių karalystę, kurioje ne taip lengva suprasti, kas yra kas.
Valstybinio kapitalo įmonių akcininko vaidmenį atlieka įvairios institucijos, ministerijos, viena ar kelios savivaldybės. Bet juk tikrieji šių įmonių akcininkai yra mokesčių mokėtojai. Tačiau kokią įtaką jie gali daryti šioms įmonėms? Tik menką ir netiesioginę, nebent atiduodami savo balsą rinkimuose. Nuosavybės kilmė ir akcininko galimybė (ar jos nebuvimas) daryti įtaką bendrovei sukuria fundamentalią privačios ir valstybinio kapitalo įmonės skirtį. Kai akcininkas negali daryti įtakos bendrovės sprendimams ir kontroliuoti jos veiklos, vadovai jaučia mažiau atsakomybės, atsiranda erdvės su įmonės tiesiogine veikla ir vartotojų interesais nesusijusiems reiškiniams.
2018 m. Lietuvoje veikė 61 valstybės ir 250 savivaldybės valdomų įmonių. Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos valstybės valdomų įmonių analizės rezultatai parodė, kad apie 80 proc. jų valstybė savo kišenėje laiko be jokios rimtos priežasties arba tiesiog siekdama tęsti dar iš sovietmečio paveldėtą veiklą. Vos penktadalio įmonių valstybės nuosavybę būtų galima pagrįsti deklaruota strategine svarba šalies nacionaliniams interesams arba bent tuo, kad įmonės veikla turi natūralios monopolijos bruožų.
Savivaldybių politikai nuogąstauja: kas bus, jei atsisakysime savivaldybės įmonės, o privačių paslaugų teikėjų neatsiras? Arba atsiras vienas kitas, tačiau konkurencija liks nepakankama, kad vartotojų poreikiai būtų patenkinti? Atsakymo paieškas reikia pradėti nuo namų darbų. Kas ieško – tas randa, arba gera pradžia – pusė darbo. O pradiniais namų darbais galėtų būti paslaugų pirkimo kompetencijų tobulinimas, kliūčių įeiti į rinką šalinimas, konkurencijos skatinimas, informacinių technologijų pasitelkimas, vartotojų ir rinkos dalyvių apklausos, alternatyvų kaštų ir naudos analizės ir t. t. Atlikus namų darbus, baimių sumažėtų ir ryžtis apsišluoti kiemą būtų gerokai lengviau.
Vis dėlto „Transparency International“ tyrimas kelia abejonių, kad tikrosios noro verslauti priežastys menkai susijusios su gyventojų interesais, greičiau su politikų. Minėtas tyrimas parodė, kad keturi iš dešimties valstybės įmonių vadovų yra susiję su politinėmis partijomis. Kai kurių įmonių vadovai keičiasi po kiekvienų rinkimų, kartais – net po kelis sykius. Ir vargu ar naujovė – reikalaujamas valdybų nepriklausomumas (daugiau nei pusė valdybos narių būtų nepriklausomi) – gelbės situaciją. Kitos šalys sau kelia gerokai aukštesnę valdybų nepriklausomumo kartelę. Pavyzdžiui, Švedijos valstybės valdomų įmonių valdybas sudaro daugiau nei 90 proc. nepriklausomų narių.
Desperaciją siekiant išsaugoti šiltas darbo vietas ir išlaikyti politinės įtakos galimybę rodo ir pastangos bet kokia kaina „gelbėti“ įmones nuo privatizacijos. Kaip kitaip paaiškinti rengiamus įstatymų projektus, kuriais kelių tiesimo ar statybų rinkose elementarias paslaugas teikiančias bendroves siūloma įtraukti į nacionaliniam saugumui strateginę reikšmę turinčių įmonių sąrašą? Auksinį sąrašą, kuriame esančios įmonės negali būti privatizuotos. Politikams statybinių medžiagų tyrimai ar kelių tiesimas staiga tapo strateginės svarbos nacionalinio saugumo klausimu.
Kiekvienas turi daryti savo darbą, kaip ir prisakyta Konstitucijoje. Tad verslui reiktų palikti verslą, valstybei – kontrolę ir reguliavimą, ir tas itin retas ūkinių veiklų išimtis, kurioms pasiūlos kol kas nėra, o paslaugos visuomenei būtinos jau šiandien.
Gintarė Deržanauskienė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė
