Lietuvos akistata su COVID-19 tęsiasi jau aštuntą mėnesį. Tiek verslas, tiek gyventojai baigia prisijaukinti naujas gyvenimo taisykles. O viešojoje erdvėje vis daugėja optimizmo, leidžiančio nedrąsiai tikėtis, kad iš šios COVID-19 balos gal ir išlipsime nevisai permirkę.
Už eksportą smarkiau kritęs importas lėmė vieną mažiausių BVP nuosmukių Europos Sąjungoje. Staigiai sugrįžęs vartotojų ūpas padėjo atsitiesti į vidaus rinką orientuotoms veikloms ir labiausiai COVID-19 paveiktiems sektoriams. Prekybininkų apyvartos liepą per metus šoktelėjo net 6,8 proc. – pagal šį rodiklį Europos Sąjungoje buvome antri, nusileidome tik airiams. Trečiąjį ketvirtį galime netgi tikėtis ekonomikos augimo – didžiulę įtaką šalies BVP šį ketvirtį turi ūkininkai, kurie ką tik nuėmė antrą pagal dydį derlių per visą Nepriklausomybės laikotarpį.
Darbo rinkos problemos dažnai tampa chroniškomis. Priežasčių optimizmui yra tikrai nemažai. Vis tik dėliojant ateities scenarijus, būtina žvelgti giliau, nustatyti silpnąsias vietas ir galimas priemones atsparumui didinti. Nuosmukio akivaizdoje ekonominės politikos strategai itin daug dėmesio skiria darbo rinkos realijoms. Ištikus krizei nedarbas staigiai išauga, tačiau dėl įvairių ekonominių, socialinių ir net psichologinių priežasčių jo grįžimas į prieškrizinį lygį užsitęsia. Pavyzdžiui, po Didžiosios Recesijos ir Eurozonos skolų krizės Ispanijoje, Italijoje ir Graikijoje chroniška aukštesnio nei įprasta nedarbo problema išliko iki pat šios krizės. Bedarbystė tiesiogiai lemia ir ekonominius praradimus: didesnę naštą valstybės finansams, kuklesnį vartojimo apetitą ir mažesnę paklausą į vidaus rinką orientuotų verslų produkcijai ir paslaugoms.
Darbo vietų išsaugojimas – ES prioritetas Nr.1. Įsiplieskus COVID-19 krizei, darbo vietų išsaugojimas tapo daugelio Europos Sąjungos šalių kertiniu taktiniu tikslu. Vyriausybės suprato – būtina išlaikyti nepakitusią ekonomikos struktūrą ir maitinti karantino užšaldytas ūkio sritis, kad šios nenunyktų ir galėtų funkcionuoti karantinui pasibaigus. Gyventojams išlaikyti darbo vietą – kertinis finansinio saugumo garantas ir optimizmo šaltinis, leidžiantis po karantino iškart grįžti į įprastą ritmą. Vokietija su savo Kurtzarbeit darbo vietų išsaugojimo programa, ėmėsi lyderystės, kitos sekė iš paskos. Todėl, nepaisant dviženklio karantininio Europos Sąjungos BVP nuosmukio, nedarbo lygis regione liepą tesiekė 7,2 proc. – vos 0,6 proc. punkto daugiau nei prieš pandemiją. Tuo tarpu karantiną JAV įmonės sutiko be aiškaus plano ir puolė nusikratyti potencialiais nuostoliais masiškai atleisdamos darbuotojus. Bedarbių gretos ėmė pildytis rekordiniais tempais, o nedarbo lygis, dar vasarį siekęs vos 3,6 proc., šoktelėjo tris kartus iki 10,2 proc. liepą.
Lietuvoje – antras didžiausias nedarbo šuolis Europos Sąjungoje. Vertinant darbo rinkos atsparumą, tenka apgailestauti, bet mums nepavyko suvaldyti nedarbo augimo taip gerai kaip kitoms ES narėms. Eurostat sezoniškai išlygintais duomenimis, nedarbo šuolis Lietuvoje buvo antras pagal dydį tarp Europos Sąjungos narių ir liepą siekė 2,9 proc. punkto. Mus lenkė tik Estija, kurioje nedarbo lygis birželį (liepos duomenų dar vis nėra) buvo 3,3 proc. punkto didesnis nei sausį. Pats Lietuvos nedarbo lygis liepą siekė 9 proc. ir taipogi buvo vienas aukščiausių – drauge su Latvija dalinomės ketvirtą vietą.
Vertėtų pastebėti, kad Eurostat skelbia apklausų duomenimis įvertintą nedarbo lygį, kuris gerokai skiriasi nuo Užimtumo tarnybos sekamo registruoto nedarbo. Pastarąjį rodiklį, be objektyvių veiksnių, išpūtė ir užimtumui nepalanki vasarą mokėtų valdžios išmokų politika, paskatinusi registruotis bedarbiais visus suinteresuotuosius dalijamais pinigais. Tad Eurostat darbo jėgos apklausų duomenimis įvertintas nedarbo lygis šiomis aplinkybėmis taikliau nusako tikrąją darbo rinkos situaciją.
Paradoksas: aukščiausias nedarbas ir rekordinis laisvų darbo vietų skaičius. Lietuvos valdžia, dalindama vienkartines nedarbo išmokas, darbo rinkai padarė meškos paslaugą – pristabdė įsidarbinimo procesus ir išpūtė registruoto nedarbo rodiklį. Nors darbdaviai skundžiasi, kad darbo yra, bet nepavyksta susirasti darbuotojų. Krizės metu tokie paradoksai – didžiulė prabanga.
Vienkartinės nedarbo išmokos praktiškai neturi įtakos kvalifikuotų aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių specialistų darbo rinkos segmentuose. Net ir tokiomis neįprastomis sąlygomis tokie darbuotojai išlieka paklausūs rinkoje, o vienkartinės 200 eurų išmokos per mažos, kad keistų jų elgseną.
Visai kitokį poveikį vienkartinės išmokos turi nekvalifikuotai darbo jėgai. Darbo vietas, kuriose mokamas minimalus atlygis, tokios išmokos daro dar labiau nepatrauklias bedarbiams. Šios išmokos dar labiau aštrina nedarbo spąstų, kurie Lietuvoje ir taip vieni didžiausių ES, dantis.
COVID-19 išmokų lietus galanda nedarbo spąstų dantis. Nedarbo spąstai - tai rodiklis kuris įvertina išmokų ir paramos praradimus ir mokestinę naštą įsidarbinus. Motyvacija pradėti dirbti nekvalifikuotą darbą Lietuvoje viena mažiausių ES. 2019 m. duomenimis, pagal nedarbo spąstų kartelės aukštį, buvome ketvirti ir gerokai viršijame ES vidurkį. Aukštesnė nedarbo spąstų kartelė tik Belgijoje, Liuksemburge ir Danijoje. Pagal šį kriterijų Estija yra visiškai kitame rikiuotės gale – šioje šalyje motyvacinė aplinka įsilieti į darbo rinką gerokai didesnė.
Nors ir Lietuvos ekonomika pirmąjį susidūrimą su COVID-19 išgyveno, vis tik neapsikrėsti nepavyko. Padidėjęs nedarbas – lyg lėtinė liga, gali netikėtai paūmėti ir turėti itin nepalankių šalutinių poveikių pačiu netinkamiausiu metu. Netaiklios darbo rinkos procesus iškraipančios valdžios priemonės tokiomis netipinėmis aplinkybėmis racionalios naudos neturi, priešingai, gali pridaryti žalos.
