Žinios taurina, ugdo, įkvepia, guodžia ir ramina žmones. Sužinojęs daugiau, jautiesi didesnis, svarbesnis, įdomesnis ir stipresnis. Žinantis sugeba visko daugiau: žinoti, ko kiti nežino, aplenkti kitus auksiniame prote ir protų mūšyje. Aišku, nemalonu, kai supranti, kad visko niekados nesužinosi.
Nuolatos atsiras kažkas nauja. Amžinai apsireikš kas nors, žinantis daugiau, greičiau ir daugiau. Pralaimėsi žiniukų konkursuose, rezultatų spėjimo varžybose ir lažybose, apsigausi tendencijose ir apsiriksi prognozėse.
Guodžia tik tai, kad žinios išlaisvina nuo perteklinio žinojimo. Anksčiau ar vėliau nusivilsi, kad sužinojai tai, ko visai nevertėjo žinoti. Kad „britų mokslininkai“ – visai ne britai ir visai ne mokslininkai. Kad svarbiau ne tik žinoti, bet ir suprasti. Ir tuomet pamatysi, kaip svarbu susidomėti ir susirūpinti savimi. Gilintis į save. Išmokti būti su savimi – nepuldinėjant prie vis naujų žinių, nešokinėjant portaluose, nenuobodžiaujant ir neklausinėjant: kas dabar bus, ką dabar veiksime, o kokia iš to nauda ir kur visa tai veda. Kojos pačios parves tave namo – į save, prie savęs, su savimi. Gal dabar išmoksi ne tik mokytis, bet sustoti, išvengti kvailo kasdienio lėkimo, sugalvosi apsidairyti, suprasti ir vertinti ne kitus, bet save.
Gal dabar pamatysi, kad vadinamoji socializacija dažnai tik apgavystė, tik kabliukas, tik jaukas – kad apsigautum ir patikėtum, jog visi kiti dalykai gyvenime svarbesni nei tu pats. Gal suprasi, kad visokios liaudies išmintys – „devynis kartus pamatuok“, „lenk medį, kol jaunas“, „kaip pasiklosi – taip išmiegosi“ – tik įprasti bandymai tave apmulkinti, suvilioti, užliūliuoti ir priversti bėgti voverių ratu. Susivoksi, kad du kartus į tą pačią upę neįbrisi, bet į tą pačią duobę gali įkristi ir tris, ir keturis kartus. Sužinosi, kad jau ne kartą ir ne du – ieškodamas pažinimo obuolio – gavai tik graužtuką. Kad dėmesio, meilės, draugystės troškimas, malonumų paieškos – tik tų pačių išorinių dirgiklių laukimas. Suprasi, kad kartais galima pabūti vienam, su savimi, kad nebūtina bėgti nuo savęs, kad neprivaloma nuolat kabintis už kitų – lyg grimztant, lyg skęstant. Kad nebūtina gyventi nuolat save dirginant išoriniais vaizdais, seksualinėmis pozomis, serialais, spektakliais ir knygomis, kuriuose kažkas veikia, kur būtinai įtampa, siužetas, nuotykiai, gyvenimo istorijos ir minčių geografijos. Kad neprivaloma bėgti iš savo laiko ir savo vietos. Kad nebūtina atsidurti tenai, kur negali susitikti su savimi.
Vadinamoji socializacija dažnai tik apgavystė, tik jaukas – kad apsigautum ir patikėtum, jog visi kiti dalykai gyvenime svarbesni nei tu pats.
Ak, tas saldus kritimas į tą pačią duobę. Nes jeigu nieko neatsitinka tenai, išorėje, pasaulyje, realybėje, tikrovėje, jeigu neįvyksta vestuvių, laidotuvių, ligų, švenčių, katastrofų, išprievartavimų, tai argi čia gyvenimas. Jei negali pareguliuoti, sustiprinti – pojūčių, ekstazių, aistrų – žole, alkoholiu, laimėjimais, tabletėmis, portalais, netektimis, tai argi čia jausmai. Jeigu santykių negali papildyti naujomis meilėmis, draugystėmis, kelionėmis, nusivylimais, nuotykiais, neištikimybėmis, išdavystėmis, argi čia santykiai. Jeigu nieko ypatinga nevyksta, tai argi čia šventė. Reikia atvejo, įvykio, stimulo, simbolio, dirgiklio, signalo, atsitikimo, relišerio, dopingo, katalizatoriaus, kad gyvenimas vėl taptų įdomus. Net ir ne konteksto reikia gyvenimui, o preteksto – gyvenimo tekstui.
Tik tuomet – įžymusis, sentimentalusis, gražusis, jautrusis atodūsis „Myliu tave, negaliu be tavęs“ gali reikšti „nebegaliu su savimi“. Nemokėjai, nesimokei, todėl ir neišmokai būti vienas. Net vaikystėje nepavyko. Visą laiką buvai tampomas po būrelius, ratelius ir draugelius. Dailės, muzikos, sporto ir išgyvenimo mokyklas. Kad tik nė akimirką nepasiliktum vienas. Kad nesugalvotum pasikalbėti, pabūti su savimi. Kad tik neatrastum savęs. Dabar prilipsi, prisiglausi, prisišliesi prie ko nors, sekiosi kitą, karsiesi kažkam ant sprando, paaukosi jam visą gyvenimą, nors niekas tavęs neprašė, būsi jai ištikimas, jai nenorint ir nežinant. Nes vienas būti nemoki. Nes vienam, su savimi – neįdomu.
Būsi aktyvus ir socialus iki įkyrėjimo, empatiškas iki pasišlykštėjimo, draugiškas iki savęs išsižadėjimo – tik todėl, kad neturi ką veikti su savimi. Nes pats sau atsibodai, nes tingi ką nors su savimi daryti. Ir todėl pasigavęs ką nors – gatvėje, bare, darbe, internete – bandysi jam atsiduoti arba jai padovanoti save, maldausi, kad kas nors tave paimtų – tegu ima tave, tegu nešasi namo, tegu daro su tavimi, ką nori. Tu nori priklausyti kitam. Nes – savo – tau būti atsibodo. Nes nori būti ne savo, o tavo, jo, jos, visų. Dovanoti jam ar jiems visą pasaulį – save. Tegu ima, gal sugalvos, kaip tave patobulinti, pagerinti ir pakeisti, gal pamatys, ką galėtų su tavimi padaryti ir ką iš tavęs nuveikti.
Pabaigai – beveik tikra gyvenimo istorija. Trijų vaikų: ketverių, šešerių ir aštuonerių metų berniukų motina žaidžia kieme su sūnumis karą. Kaimynų siaubui, vaikai kartais „nušauna“ savo motiną. Sutrikusi moteris teisindamasi sako: „Tos akimirkos, kai sūnūs mane „nušauna“, mano gyvenime pačios laimingiausios, nes galiu nieko neveikdama dešimt minučių pagulėti.“ Štai šitaip. La guerre c’est le guerre...
