IQLietuvos partijų ideologija jau seniai, o gal ir visus tris nepriklausomybės dešimtmečius buvo keblus reikalas, galbūt netgi neegzistuojantis teorinis terminas iš politologijos vadovėlių.
Pakanka pažiūrėti į jau istorija tapusią iš komunistų kilusią Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP), kuri atvirai atstovavo tuomečiam stambiajam kapitalui ir paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje turėjo bent porą premjerų milijonierių – Adolfą Šleževičių ir Bronislovą Lubį. Pastarasis pelnytai laikytas vienu įtakingiausių ir turtingiausių verslo ir politikos veikėjų, sukūrusiu galingą verslo imperiją – jo turto paveldėtojų bendras kapitalas dabar artėja prie milijardo eurų.
Tik susijungusi su socialdemokratais ši politinė jėga tapo kiek socialiai jautresnė – jei ne darbais, tai bent žodžiais, taip pat drąsesnė ne tik ekonominiais, bet ir žmogaus teisių klausimais.
Atrodytų, kad ekonomiškai liberalių, taigi dešiniųjų pažiūrų rinkėjai sulaukė savo valandos po 2020-ųjų Seimo rinkimų, kai valdžią perėmė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos sudaryta centro dešinės koalicija.
Tikintiems asmens laisvės ir privačios iniciatyvos galia tai galėjo atrodyti kaip išsigelbėjimas po ketverius metus trukusio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdymo, pasižymėjusio keistais ribojimais verslui ir šokiruojančiomis idėjomis apie valstybines vaistines, valstybinius bankus ir alkoholio monopolį.
Įsivaizduokime, kad pavežėjais dirba opozicionierius iš Baltarusijos, karo pabėgėlė iš Ukrainos ar homoseksualus jaunuolis iš Artimųjų Rytų. Atimkime iš jų darbą, orumą ir paskutinę viltį – toks signalas skrieja iš parlamento liberalų frakcijos.
Tačiau trečiaisiais dešiniųjų, o gal, tiksliau, vadinamųjų dešiniųjų, valdymo metais net nebandyta pasikėsinti į visos Europos kontekste unikalius valstiečių draudimus – spengianti tyla, retsykiais perskrodžiama ir banalių, ir neįtikėtinų pasiūlymų.
Štai savivaldos rinkimų išvakarėse TS-LKD atstovas Andrius Kupčinskas vėl išsitraukė nuvalkiotą iniciatyvą sekmadieniais ir švenčių dienomis riboti didžiųjų prekybos centrų darbo laiką. Argumentai seni ir prasilenkiantys su realybe. Esą tai sudarytų sąlygas smulkiajam verslui atsigauti. Kokiam? Kur tos virtinės romantiškų parduotuvėlių Gedimino prospekte ar Laisvės alėjoje, o ką ir kalbėti apie mažesnius miestus? Net kaimuose veikia „aibės“ ir „gulbelės“, taip pat prekybos tinklai, nes tik kooperuojantis ir kitaip efektyvinant veiklą galima konkuruoti ir suteikti didesnę vertę klientui. Internetinė prekyba galiausiai jau kerta ir „akropoliams“, o politikai vis dar bando gelbėti neegzistuojančias krautuvėles su mediniais skaičiuotuvais ir antikvarinėmis svarstyklėmis.
Lenkija turi tokius apribojimus. Atsitiktinai teko važiuoti pro Varšuvą šeštadienį tarp šventinio penktadienio ir sekmadienio. Prie prekybos centrų ir juose buvo tokios automobilių ir žmonių grūstys, kad Kaziuko mugė savo įkarštyje atrodo lyg skautų būrio žygis pajūrio kopose vėlyvą rudenį. Kur čia vertė ir pagarba vartotojams, kurie – ir rinkėjai, ir mokesčių mokėtojai?
Suglumti vis verčia Seimo liberalas Raimundas Lopata. Tai jis siūlo atimti turtą iš legaliai verslą su Rusija plėtojusių žmonių, tai užsipuola lietuviškai nekalbančius „Bolt“ vairuotojus. Net jei tokią prievolę ir numato įstatymai, liberalo misija turėtų būti juos kuo greičiau pakeisti ir dėl to, kad XXI a. technologijos leidžia gauti pavežėjo paslaugas nepravėrus burnos, ir dėl žmogaus teisių subtilumų. Įsivaizduokime, o tai visai reali situacija, kad Vilniuje pavežėju dirba iš Baltarusijos pabėgęs režimo persekiojamas protestuotojas, karo pabėgėlė dviejų vaikų motina iš Ukrainos ar homoseksualus jaunuolis iš Artimųjų Rytų ar Vidurio Azijos šalies. Atimkime iš jų darbą, orumą ir paskutinę viltį – toks signalas skrieja iš parlamento liberalų frakcijos.
Įdomias raudonąsias linijas braižo ir ilgaamžis Vilniaus vicemeras, o netrukus ir meras Valdas Benkunskas – jis esą nė už ką nesutiktų su verslo partneryste energetikos sektoriuje. Spėjo ateiti ir praeiti energetikos krizė, o valstybės įmonės Vilniuje statoma biokuro jėgainė iki šiol nepradėjo veikti. Jei būtų statęs verslas, ji būtų skaičiavusi ne pirmą šildymo sezoną. O dabar deginamas mazutas. Bet vis tiek verslas blogas.
Tikri dešinieji liberalai norėtų reikalauti ir didesnės politikų atsakomybės, kaip išleidžiami mokesčių mokėtojų pinigai – ar nešvaistomi, ar naudojami efektyviai. Premjerė Ingrida Šimonytė mėgsta pasiskųsti apie per mažą BVP perskirstymo per Lietuvos biudžetą dalį, bet švietimo, sveikatos apsaugos ir kitos reformos, kurios iš tiesų padėtų efektyviai naudoti biudžeto lėšas, taip ir nejuda iš vietos.
Smulkus, bet iškalbingas požiūrio į mokesčių mokėtojų pinigus pavyzdys paaiškėjo sostinės mero rinkimų kampanijos įkarštyje. Praėjus vos keliems mėnesiams po vestuvių, ir iš karto po Seimo rinkimų, V. Benkunsko žmona parlamente buvo įdarbinta vienos konservatorės patarėja, o kitos – padėjėja. Pusantro etato už mokesčių mokėtojų pinigus iki motinystės atostogų ir turbūt po jų. Viskas teisėta, kaip mėgo sakyti Algirdas Mykolas Brazauskas. Visų spalvų politikai pritariamai linkčioja. Bet ar moralu?
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
