Biudžetą patvirtinusi valdžia pasidžiaugė – jis nedeficitinis. Žinoma, galima pasidžiaugti. Bet esant tokiems augimo tempams reikėtų ypatingų sugebėjimų turėti biudžeto deficitą. Nors, tiesa, tokių talentingų vyriausybių yra buvę. 2003–2007 m., kai ekonomika kilo po 10 proc., biudžetas deficitinis būdavo kasmet.

2018 m. biudžete vien iš mokesčių ir rinkliavų planuojama surinkti 667 mln. eurų daugiau. O dar ES skirs 238 mln. daugiau. Finansų ministerija skelbia, kad 2018 m. biudžeto pajamos yra 906 117 000 eurų didesnės nei 2017 m. 2017-aisiais valdžia kasdien išleisdavo po 29 mln. eurų, 2018 m. išleis 2,5 mln. eurų daugiau. Ko galime tikėtis? Nieko. Trūksta esminių reformų, nulis proveržio, ir ne vienam padidinti mokesčiai (pavyzdžiui, „Sodros“ „grindys“). Lietuvos valdžia yra pripratusi prie gero gyvenimo. Ir kalbu ne apie banalią kasdienybę, o tai, kad kone kasmet biudžetas būna didesnis. Vadinasi, kasmet galima išleisti daugiau nei buvusiais metais, nesirūpinti, kaip už mažiau padaryti daugiau ir pan. Didesnės biudžeto išlaidos yra suprantamos ne kaip kasmet mokesčių mokėtojams didinama valdžios kaina, o kaip duotybė. Jei tik kas nors pasiūlo sumažinti kokį nors mokestį, valdžia iš karto atšauna: „Iš kur paimsite X eurų biudžeto skylei padengti?“ Būtų galima pagirti už atsakingą požiūrį į biudžetą, deja, šis atsakingumas yra vienpusis. Mokesčių mokėtojai galėtų tikėtis tokių pat standartų ir klausti: „Surinkote beveik milijardu eurų daugiau – kuriuos mokesčius sumažinsite?“ Viskas paprasta ir logiška. Žmonių Lietuvoje nepadaugėjo (dar ir sumažėjo). Jei iš pajamų mokesčio ar PVM yra surenkama daugiau, vadinasi, kiekvienas Lietuvos mokesčių mokėtojas sumokėjo daugiau. Ką jis gavo už tuos papildomus pinigus?

Mokesčių mokėtojai galėtų tikėtis tokių pat standartų ir klausti: „Surinkote beveik milijardu eurų daugiau – kuriuos mokesčius sumažinsite?“

Geriausia būtų, jei valdžia įprastų gyventi turėdama fiksuotą biudžetą. Įsivaizduokite, jei ketveriems metams būtų užfiksuota, kad biudžeto išlaidos neviršys 10 mlrd. eurų. Iš tų 10 mlrd. atmeskime pensijas, panašias išmokas ir turėsime viešojo sektoriaus bei valstybės paslaugų biudžetą. O viskas, kas surenkama atskaičius 10 mlrd., būtų grąžinama mokesčių mokėtojams mažinant mokesčius. Štai bent pora mokesčių reformų variantų, kurie galėtų grąžinti vartotojams permokėtas lėšas ir kartu dar paskatinti visą ekonomiką. Iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM) surenkama apie 1,8 mlrd. Su milijardu finansinio rezervo pajamų mokestį 2018 m. buvo galima drąsiai sumažinti iki 10 proc. Dar daugiau – apkarpius mokesčius daugiau pinigų liktų žmonių kišenėse. O tai reiškia, kad juos žmonės išleistų, ir beveik penktadalis lėšų į biudžetą grįžtų kaip PVM. Vadinasi, galime turėti ir GPM mažinimą, ir dar kelis šimtus milijonų kitoms reikmėms. Kita mintis – visiškai atsisakyti pelno mokesčio. Įsivaizduokite, kokio dėmesio sulauktume iš užsienio investuotojų. Ši mintis daug gudresnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jei dėl pelno mokesčio panaikinimo įmonės uždirbtų daugiau ir tai išsimokėtų kaip dividendus, dalį pinigų biudžetas atgautų per pajamų mokestį. O įmonėms nebereikėtų sudėtingos ir kūrybingos apskaitos. Arba – mažinti PVM. 2018 m. iš PVM planuojama surinkti apie 3,5 mlrd. eurų. Jei PVM tarifas yra 21 proc., tai, žiūrint labai apytiksliai, vienas procentinis PVM punktas į biudžetą atneša apie 166 mln. Taigi, jei PVM būtų mažinamas iki 15 proc., tai, skaičiuojant grynai buhalteriškai, atsieitų apie milijardą. Tačiau milijardas, prasisukęs apyvartoje, į biudžetą grąžintų bent 130 mln. Kiek grąžintų pinigų iš Lenkijos – nežinia, bet kažkiek tikrai grąžintų. Už milijardą, ar bent 600 mln., eurų buvo galima pradėti finansuoti esminę pensijų reformą. Už 600 mln. eurų žmonėms pensijai kaupti būtų galima leisi pervesti ne varganus 2 procentėlius, o visus 8. Dabar nuo vidutinio atlyginimo į pensijų fondą kas mėnesį nueina 14 eurų, per metus – 168, o per 40 metų 6700. Jei būtų 8 proc. – žmogus sukauptų bent 26 000. Ir čia su labai pesimistinėmis prielaidomis: investicijų grąža neviršys infliacijos, o realus žmogaus atlyginimas neaugs. Jei žmogus išėjęs į pensiją gyvens 10 metų, per mėnesį jis galėtų gauti bent 220 eurų. Pridėkime dabartinę vidutinę senatvės pensiją – apie 280 eurų, ir senatvė nebeatrodo baisi. Gaudamas 500 eurų per mėnesį nebūsi turtuolis, bet ir neskursi. O dar smagiau – pagaliau pensija tvirtai stovės ant dviejų kojų – valdiškos ir privačios. O ne vien ant „Sodros“ vištos kojelės kaip dabar. Bet kuri iš čia mano pasvajotų mokesčių reformų turėtų esminį, ilgalaikį, teigiamą poveikį žmonėms ir visai šalies ekonomikai. Kada dar pasitaikys tokia galimybė? Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas