Žmonės per daug kalba, o kalbėdami, žinoma, išsiduoda. Ne veltui liaudis patarinėja: jeigu nori atrodyti geras, gražus, protingas ir paslaptingas – tylėk. Nes prasižiosi, ir pradės tau iš burnos kristi žodžių gyvatės ir nesuprantami raidžių junginiai. Išaiškės neįmanomi dalykai, pavyzdžiui, kad Lietuvoje įmanoma būti rasistu.
Pasirodo, niekur neišvykus iš Jonavos ir gyvenime nesusitikus jokios kitos rasės ar kitos orientacijos atstovo puikiausiai galima reikšti homofobines idėjas ir laidyti diskriminacinius juokelius. Atrodytų, tik neišsižiok – ir tu neišsiduosi. Bet ne, kitam tiesiog taip ir norisi išsiduoti.
Iš to, ką žmogus pasakoja apie kitus, lengva suprasti, koks jis pats yra. Iš to, ką jis smerkia, dėl ko džiūgauja, ką garbina, ko nekenčia, ir iš to, apie ką meluoja, galima viską sužinoti apie jį patį. Kaip gerai, kad balsavimas yra slaptas. Jei sužinotume, kas ir už ką balsavo – pasibaisėtume, bet galėtume suprasti, kaip čia atsitiko, kad ir vėl įvyko tai, ko niekas nenorėjo. Balsavimo skrodimas parodys, kuo sirgo politikos lavonas.
Politikams paprasčiau – iš to, ką jie žada, labai lengva suprasti, kada ir kaip jie mus visus apgaus. Tokia jau jų profesija – apsimesti magais, burtininkais ir dievais. Ir svarbiausia – yra gausybė žmonių, kurie nori būti suvilioti ir apmauti.
Net ir siautėjančių atseit naminių kačių šeimininkai išsiduoda. Iš to, kaip jie feisbuke giriasi, kad jų augintiniai vėl iškapstė visas žemes iš gėlių vazonų. Kad katė taip gražiai nuvertė Kalėdų eglutę. Kad visą naktį staugė, o paskui pabėgo ir dvi paras valkiojosi nežinia kur. Iš viso to supranti, kad jie ir patys norėtų karstytis užuolaidomis, draskyti baldus ir prišlapinti svečiams į batus. Jie norėtų, bet nedrįsta. Todėl jie laiko kates, kurios įgyvendina visas jų neišsipildžiusias svajones.
Šunų – ypač tarnybinių – šeimininkai patys svajoja tarnauti. Vizginti uodegą, atnešti pagaliuką, paslaugiai vykdyti visas komandas ir ištikimai žiūrėti šeimininkui į akis. Jie trokšta šunauti. Kartais, žinoma, iškrėsti kokią šunybę.
Laikantys paukščius patys nenorėtų nei arti, nei sėti, nei pjauti. Tik čiulbėti, tik linksmai šokinėti nuo šakos ant šakos, tik skraidyti ir džiaugtis, visai neiti į darbą. O yra priversti nuo tamsos lig tamsos tūnoti kokios nors kontoros kimsuos.
Auginantys žuvis patys norėtų būti slidūs, tingūs, lėti ir šalti, šiek tiek pavėpę. Deja, tenka būti energingiems, užsiimti kažkokiomis vadybomis ir kalbėti sudėtinga kūno kalba. Ką ir sakyti apie vėžlių šeimininkus, kurie laksto bemsais arba čoperiais, o svajoja gyventi tyliai, nepastebimai, neįsipareigojančiai ir gal net truputėlį liūdnai.
Fotografai taip pat išsiduoda. Jų aistra fotografuoti liudija, kad jie norėtų viską matyti ir patys būti visų matomi. Bet nedrįsta, todėl fotografuoja kitus. Ypač portretų meistrai. Negi nusileisi iki kokio banalaus selfio. Selfis vulgaris, žinia, daromas ne sau, o tau. Todėl ir turėtų vadintis ne selfiu, o telfiu arba taufiu. Fotografai – portretų meistrai – kitus fotografuoja sau. Tai ir yra tikrasis selfis – pamatyti save kituose.
Pamatyti save taip, kad kito žmogaus veide atsispindėtų mano charakteris, mano liūdesio šešėlis, mano vienatvės džiaugsmas, mano tuštybės aromatas, mano viltys ir mano meilės ilgesys. Sugebėjimas pamatyti save kito žmogaus akyse. Sugebėjimas pamatyti ir parodyti save kitiems, kituose – argi tai nėra tikroji laimė.
Rašytojai ir poetai sugalvoja savo pasaulius ir apgyvendina juos savo sukonstruotomis kopijomis – lyriniais herojais. Tuose pasauliuose jie tikrina savo idėjas apie meilę, laimę, gyvenimą ir vienatvę. Kaip kokie psichoterapeutai tikrina savo hipotezes, įkalbėdami pacientams problemas ir džiaugdamiesi, kai tos problemos pradeda gyventi. Tada, žinoma, jas iškilmingai nužudo. Tai ir yra laisvė – žudyti save ir kitus – pernelyg nesusitepant rankų.
Prezidentai nori įgrūsti tautiečius į savo valstybes, o gyventi tose valstybėse, deja, tenka piliečiams. Prezidentai pyksta: „Ir kas jums čia nepatinka.“
Perskristi per Atlantą, tarkime, iš Frankfurto į Los Andželą, užtrunka apie 13 valandų. Atsibosta, tad vaikštai po dviaukštį lėktuvą, vis pasidairydamas ir mankštindamas kojas. Pamatai, kaip skrydžio metu periodiškai meldžiasi musulmonai arba judėjai. O katalikai, deja, išsiduoda, kad jie katalikai, tik tuomet, kai lėktuvą pradeda stipriai kratyti. Va tuomet jie prisimena, kad yra krikščionys, ir pradeda smarkiai žegnotis. Tada ir pamatai, kiek pasaulyje ir lėktuvuose yra daug tikrų tikinčiųjų. Dievą prisimena tuomet, kai labiausiai jo reikia.
Pabaigai – anekdotas.
Juliukas iki penkerių metų nepratarė nė žodžio. Tėvai buvo smarkiai išsigandę, kad jis jau niekada nekalbės. Bet vieną penktadienį Juliukas, srėbdamas putrą, susiraukė ir pasakė: „Sriuba per sūri.“ „Kodėl, o kodėl tu, Juliuk, taip ilgai nekalbėjai“, – su ašarom akyse paklausė mamytė. „O tai kad viskas iki šiol buvo gerai“, – atšovė berniukas.
Žinoma, kad reikia tylėti, neaušinti veltui burnos. Bet vieną dieną, jei druskos per daug, gal jau būtina pasakyti.
