Visai neseniai teko baigti keletą Lietuvos universitetų, atlikti krūvas tyrimų, dar didesnius kalnus svetimų tyrinėjimų perskaityti, bet nesutikau nė vieno studento anei akademiko, kuris tirtų dirbtinį intelektą. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mūsuose dirbtinis intelektas nėra ištirtas. O jei kas ir tyrė, savo užrašus arba kartu su skėčiu ir pirštinėmis paliko viešajame transporte, arba užmetė už spintos nebaigę. Arba nedraugiškų šalių slaptosios tarnybos pavogė. Apie tokius dalykus nieko negali žinoti.
Todėl kur nors miškelyje susitikęs intelektualų oponentą niekada nežinai, ar jo galvoje košė yra natūrali ar dirbtinai sumakaluota?
Pavyzdžiui, pasitaiko atsibusti kokioje jaukioje konferencijoje, kur prelegentas iš tribūnos įrodinėja, kad žemė yra plokščia. Vadinasi, nieko čia naujo – apie vėžlius jūroje ir dramblius, ant nugaros laikančius tektonines plokštes, žmonija jau žinojo prieš du ar tris tūkstančius metų. Tai reiškia, kad šito inteligento intelektas nėra dirbtinis. Raugas kaukolėje susiformavęs natūralios fermentacijos būdu.
Tačiau jei kur nors seniai, bet gražiai išdažytoje laiptinėje, eilėje pas nosies ir ausų specialistą ar feisbuko brūzgynuose atsitiktinai papulsite į diskusiją apie driežažmogius, patartina suklusti – didelė tikimybė, kad jums pavyko susidurti su dirbtiniu intelektu, bylojančiu apie klastingų padarų grėsmes. Driežažmogiai – naujas reiškinys, todėl šito diskurso plėtotojų inteligencija yra elektroninių skaičiavimo mašinų projektas. Deja, būna išimčių – pasitaiko, kad ir inteligentai, kurių galvose raugas sukilo natūraliu būdu, platina dirbtinio intelekto sugeneruotas teisybes. Tokiu atveju nepatingėkite, prieikite ir apžiūrėkite kalbėtoją iš visų pusių, remdamiesi viešai prieinamais aprašymais, nustatykite, ar prelegentas pats nėra driežažmogis. Jei išorinių driežažmogio požymių nustatyti nepavyksta, užduokite papildomų klausimų. Duokite išspręsti testą. Skirkite kūrybinių užduočių. Atvejį aprašykite ir nusiųskite į duomenų bazę.
