Dar prieš vadinamąją pabėgėlių krizę pernai pavasarį atliktoje „Eurobarometro“ apklausoje 38 proc. europiečių pagrindine ES problema įvardijo migraciją.
Tik apie 3 proc. viso pasaulio gyventojų yra tarptautiniai migrantai, mažiau nei 20 proc. jų yra humanitariniai migrantai, arba pabėgėliai, ir tik mažiau nei 20 proc. pastarųjų pasiekia Vakarų valstybes, tačiau Vakarų visuomenė, politikai ir žiniasklaida kalba apie beprecedenčius migracijos srautus ir būtinybę juos stabdyti. Panagrinėkime tokio judėjimo priežastis, nes tik jas perpratus galima kalbėti apie tai, ar įmanoma jį paveikti.
Klasikinis migracijos paaiškinimas teigia, kad žmogus pasveria jos sąnaudas ir naudą. Migruojama, jei tikimasi užsienyje uždirbti daugiau ir (arba) lengviau gauti darbą, jei atrodo, kad apsimoka, nepaisant kelionės išlaidų, sudėtingos gyvenimo svetur pradžios, kalbos barjero ir panašių sunkumų. Taip paaiškinama didelė dalis žmonių judėjimo, pradedant nuo lietuvių ir lenkų į Jungtinę Karalystę ir baigiant Pietų Afrikos Respublikoje įsikuriančiais zimbabviečiais. Remiantis šiuo požiūriu, migracija nesustabdoma ir vyks tol, kol visų pasaulio šalių gyvenimo gerovė susilygins. Mėginimai apriboti migraciją tik keičia jos formą. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje sugriežtinus prieglobsčio prašymo taisykles pastebimai išaugo užsieniečių studentų skaičius.
Šiek tiek daugiau vilčių daryti įtaką migracijai teikia tie, kas pagrindine jos priežastimi laiko nesaugumo jausmą, kylantį nesant pakankamos socialinės apsaugos, draudimo ir perspektyvų, kai sunku gauti paskolas nekilnojamajam turtui įsigyti ar verslui pradėti. Ši teorija siūlo vieną iš nedaugelio receptų ir teigia, jog padidinus socialinį saugumą žmonės būtų mažiau linkę emigruoti, nors kitose šalyse ir galėtų gauti didesnį uždarbį. Tačiau neoliberalizmo sąlygomis socialinės garantijos mąžta visame pasaulyje ir sunku tikėtis, kad ši tendencija pasikeis. Gyventojams jaučiantis nesaugiai, šeimos narių migracija tampa savotišku draudimo polisu diversifikuojant riziką. Ši teorija paaiškina gana didelę dalį pasaulinės migracijos srautų, kai migrantai namiškiams siunčia užsienyje uždirbamus pinigus, pavyzdžiui, Pietų ir Pietryčių Azijos darbininkai Persijos įlankos šalyse, kur gyvena ir dirba pusiau vergovės sąlygomis. Šios teorijos šalininkai taip pat pabrėžia, kad emigruoti skatinantis nepasitenkinimo jausmas labiausiai priklauso ne nuo objektyvių žmogaus gyvenimo aplinkybių, o nuo lyginimosi su kitais, iškreipiančio minėtą sąnaudų ir naudos pusiausvyros suvokimą, ir kaip pavyzdį pamini Sacharos dykumoje ir Viduržemio jūroje savo gyvybe rizikuojančius migrantus iš Vakarų Afrikos.
Migruoja ne patys vargingiausi, nes tai reikalauja išteklių, ir daugiausia migrantų yra iš vidutinių pajamų kraštų, tad kylant šalies ekonomikos lygiui judėjimas tik didėja.
Lyginimasis su kitais žmonėmis laikomas svarbiausia migracijos priežastimi dar viename šio reiškinio paaiškinime, kuris akcentuoja ekonomiškai pažengusiose visuomenėse susiklosčiusius prestižinių ir vadinamųjų juodadarbių specialybių skirtumus. Imigrantai save lygina ne su vietos gyventojais, o su tėvynėje likusiais dar mažiau uždirbančiais kraštiečiais, todėl nesibodi juodų darbų už minimalią ar dar žemesnę algą, kurių nenori vietiniai, o šiems patogiau iš aukšto žiūrėti į kitataučius nei į savus. Pasaulio šalys konkuruoja dėl aukštos kvalifikacijos migrantų ir pro pirštus žiūri į vadinamųjų juodadarbių migraciją, nes jiems visada atsiranda vietos apatiniuose darbo rinkos sluoksniuose, net jeigu šiuo metu jie nėra taip aktyviai kviečiami, kaip anuomet JAV kvietė meksikiečius ar Vokietija – turkus.
Nemažai mokslininkų migracijos šaknis mato susiklosčiusioje pasaulinėje ekonomikos sistemoje, kur šalys priklauso arba centrui, arba periferijai. Kolonializmas ir globalizacija sugriovė vietos ekonomikos sistemas, todėl atsirado nemažai laisvos darbo jėgos. Ji migruoja į tą centrą, kurio kalbą, kultūrą, švietimo sistemą geriausiai pažįsta, tad Vakarų valstybės pačios sukūrė migracijos srautus. Jie laikui bėgant tik didėja, nes lengviau migruoti ten, kur jau egzistuoja bendruomenės. Manantys, kad pagalba besivystančioms šalims pristabdytų judėjimą, pamiršta, jog migruoja ne patys vargingiausi, nes tai reikalauja išteklių, ir daugiausia migrantų yra iš vidutinių pajamų kraštų, tad kylant šalies ekonomikos lygiui judėjimas tik didėja. Tai nereiškia, jog nereikia padėti vargstantiems, tiesiog tai nesumažins migracijos.
Faktiškai visi migracijos paaiškinimai rodo, kad ji nesibaigs tol, kol egzistuos šalių skirtumai. Tad pirmasis žingsnis realistiškoje diskusijoje – pripažinti migracijos neišvengiamumą.
Eglė Verseckaitė-Grzeskowiak yra ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoja
