Sovietų Sąjungos žlugimas atrodė kaip paskutinė vinis į socializmo idėjų karstą. Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher rinkos reformos jau buvo smarkiai sujudinusios socialistines struktūras Vakaruose, o SSRS subyrėjimas atrodė kaip finalinis laisvės akordas. Nes socializmo užkratas vyravo ne tik sovietinėse šalyse, kuriose jį per prievartą įgrūdo SSRS. Vienoks ar kitoks ekonominis socializmas, ypač ekonomikoje, buvo apėmęs ne vieną valstybę.
Juk ne viena kapitalistinė šalis iš Antrojo pasaulinio karo išėjo manydama, kad, jei ne socializmas, tai bent centrinis ekonomikos planavimas gali smarkiai padidinti efektyvumą. Argi JAV valdžios įsikišimas į laivybos pramonę nesutrumpino transporto laivo statybos trukmės nuo 230 iki 42 dienų? Argi per karą kapitalistinių šalių valdžia nekontroliavo kainų ir atlyginimų? Jei valdžios tiesioginis kišimasis į ekonomiką padėjo pasiekti didžiausią pergalę ir nugalėti egzistencinį blogį, tai kokių aukštumų centrinis planavimas gali pasiekti taikos metu? Ne vienas Vakaruose po Antrojo pasaulinio karo galvojo būtent taip.
Panašių minčių būta ir prieš karą. Nemažai Vakarų gyventojų manė, kad Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija trečiajame dešimtmetyje pasiekė puikių ekonominių rezultatų. O juk abi šalys išpažino ekonominį socializmą, niekino individo pasirinkimą ir rinką. Sovietai turėjo penkmečio planus, naciai – keturmečio. Ir tik sovietinėje istoriografijoje reikėjo nacistinę Vokietiją pradėti traktuoti kaip kapitalistinę šalį, o Antrąjį pasaulinį karą – kaip socializmo ir kapitalizmo kovą.
Galima laikrodį sukti dar atgal, kad ir iki senovės Egipto ar Babilono. Nė vienai iš tų šalių nebuvo būdinga tai, ką mes šiandien vadintume „laisva rinka“. Daugeliu atvejų kainos buvo reguliuojamos, mokesčiai renkami, ir nemaži, ar net taikomi panašiems produktams kaip šiandien, t. y. tiems, be kurių sunku gyventi, pavyzdžiui, aliejui. Dalis Hamurabio kodekso skirta nurodyti, kiek mokėti puodžiui, siuvėjui, staliui už dieną darbo.
„Išvardytų žemiau produktų kainoms bus taikomas ypatingas dėmesys visoje šalyje. Tai reiškia, kad laisvė viršyti nustatytas kainas yra atimama. Panaikinus ir apribojus godumą, atsiras sąlygos prekėms atpigti.“ Skamba kaip premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, nors iš tikrųjų yra Romos imperatoriaus Diokletiano ediktas, paskelbtas 301-aisiais – prieš daugiau nei 1700 metų!
Laisvė pačiam žmogui nuspręsti, kiek prašyti už savo prekes, kokį darbą dirbti, ir kiti modernaus gyvenimo ar ekonominės laisvės elementai yra santykinai naujas dalykas. Kaip ir demokratija. Nors mums atrodo, kad demokratija yra savaime suprantama ir nekvestionuotina žmonių sugyvenimo forma, iš tikrųjų demokratija yra labai jaunas ir net dabar dar ne visuotinis reiškinys. Jei ateiviai rašytų Žemės istoriją, jie drąsiai konstatuotų, kad didžiąją civilizacijos dalį homo sapiens gyveno vienokioje ar kitokioje monarchijoje.
Visų rūšių valdžios – nuo genties vaduko iki Europos monarcho – vienu pirmųjų taikinių savo galiai sustiprinti pasirenka žmonių ekonominę laisvę.
Panašiai yra ir su žmonių ekonomine laisve. Ekonominė laisvė atsirado kartu su žmonių išsilaisvinimu nuo valdžios. Ekonominė laisvė nėra kažkoks senųjų laikų reliktas, kurią natūralios evoliucijos keliu pakeis komunizmas, kaip kažkada aiškino jo apologetai. Lygiai taip pat ekonominė laisvė nėra neišvengiama; visų rūšių valdžios – nuo genties vaduko iki Europos monarcho – vienu pirmųjų taikinių savo galiai sustiprinti pasirenka žmonių ekonominę laisvę, t. y. individo teisę nuspręsti, ką auginti – obuolius ar kriaušes, ir kiek turguje prašyti už savo užaugintus vaisius.
Todėl kapitalizmo pergalė (ar bent tai, kas atrodė kaip jo pergalė) prieš socializmą ir Sovietų Sąjungos žlugimas atrodė kaip galutinė laisvės pergalė. 1990-ųjų vaisiai mums atnešė rinkos kainas, o švedams – moksleivio krepšelį ir teisę rinktis mokyklą. Nuo 1990-ųjų individo laisvė bent Vakaruose augo, o valdžios vaidmuo – traukėsi.
Bet fukuyamiška istorijos pabaiga neatėjo. Nepaisant akivaizdžių įrodymų, kad laisvose šalyse žmonės gyvena geriau, turtingiau, taikiau ar ilgiau, laisvės priešininkai kelia galvas visame pasaulyje. Skaudžiausia, kad jie neįtikėtinu greičiu dauginasi postsovietinėse šalyse. Tose, kurių žmonės tikrai turėtų atsiminti, prie ko priveda ekonominės ir kitokios laisvės nebuvimas. Tai, ką Lietuvoje matome šiandien, t. y. vis didesnis valdžios kišimasis į žmogaus asmeninį gyvenimą ar siūlymai turėti „valdiškas parduotuves“, yra to paties proceso rezultatas.
Dabartinėje stadijoje privati iniciatyva yra sparčiai stumiama iš tų sričių, kurias iš valdžios jau buvo pradėjusi perimti – švietimo, pensijų, sveikatos. Ne veltui naikinamas mokinio krepšelis, iš rinkos stumiamos privačios poliklinikos ar gniaužiamos iniciatyvos senatvei kaupti privačiai. Visa tai įvyko per pusę kadencijos, niekas net nemirktelėjo. O kas bus, jei kadencija užsitęs?
Nedarykite klaidos, manydami, kad demokratinės procedūros savaime užtikrina žmogaus laisvę. Ne vienos šalies piliečiai laisvę prarado su šypsenomis ir fanfaromis. Kaip teisingai viename filme pastebėjo politikė iš senos ir tolimos galaktikos Padmė Amidala – laisvė miršta skambant audringiems plojimams.
Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas
