Kadencijos įveikę pusę kelio, jie atsidūrė miško vidury. Daugmaž taip prasideda Dantės „Dieviškosios komedijos“ pirmoji dalis „Pragaras“.
Panašiai ir gyvename pastaruosius porą metelių: komedijų netrūksta, pragarų paslaugų tinklas plečiasi. Tik miškus anoniminiai miškavežiai paslapčia kerta. Ir naikina mūsų nacionalinį miškingumą itin klastingai – ne nuo pakraščių, o nuo vidurio. Ten, kur buvo girios vidurys, dabar plyna. Dar pora metų reformų, ir pakraščiuose medžiai išsikapos. Žalieji valdžioje, jie tokių nesąmonių neleistų. Bet valdiškoje daugumoje – ir valstiečiai. Ir postsocialdemokratai. Ir postpaksistai. Ir visos kitos politinės vargo pelės. O jie leidžia sau viską.
Ne, Skvernelio neimsime kaltinti. Nes jam sunku pastaruosius porą metų. Daug galvoti reikia.
Tarnyba Vyriausybėje būtų visai pakenčiamas darbas, jei ne žurnalistai ir ne liberalai konservatoriai. Neaišku, kurie labiau kenkia. Vis dėlto konservatoriai klastingesni. Būtų išsirinkę pretendentu į prezidento postą Ušacką, būtų galėjęs Skvernelis ir nekandidatuoti. Ušackas patikimas draugysčių su Kremliaus biesais mezgėjas. Ir su Lukašenka jo energija suderinama. Žodžiu, perspektyvus per visus galus. Bet konservatoriai kaip prieštankiniai ežiai – įsibėgėjusį Ušacko agitacinį lokomotyvą sustabdė. Jiems Šimonytė geriau. O su Šimonyte neįmanoma susišnekėti – ji visada teisi. Ir pavojinga, nes moka ir kalbėti, ir skaičiuoti. Ir, baisiausia, nesivaržydama juokiasi iš už save kvailesnių pareigūnų. Į viešus debatus su tokia eiti neramu.
Ar kandidatuos Skvernelis į prezidentus, sužinosime rinkimų dieną paskaitę meniu biuleteniuose. Turbūt naktį prieš rinkimus užpildys popierius. Rinkimų komisijos pirmininkė – funkcionali moteris, leis. O juk ir išimtis rinkimų organizavimo taisyklėse retkarčiais reikia daryti tam, kad pačios taisyklės būtų tvirtesnės.
Skvernelis, akivaizdu, dar nenori kandidatuoti. Arba jau nebenori. Gerai jam premjeraujasi: sava chebra į visokių kanclerių, maršalkų, ceremonimeistrų ir visų kitų valstybinės reikšmės tijūnų postus susikviesta. Kai nelendi į lauką ar į televizijas, gali nesinervindamas sugalvoti vertingų reformų. Pavyzdžiui, maisto talonus įvesti. Puikus skverneliškas startuolis. Tuoj bus muilo ir šampūno kuponų apsas.
Bus galima atidaryti naują departamentą prie Finansų ministerijos, kuris skaičiuos ir skelbs kuponų ir talonų kursą. Kad tų, kurie pageidaus talonus išsikeisti į kuponus, arba atvirkščiai, neapmulkintų visokie privatininkai, spekuliantai ir kooperatininkai.
Jei ne tas spaudimas iš visų pusių, kiek visokių naudingų dalykų bei reiškinių į mūsų liaudies ūkį būtų galima sugrąžinti. Jei paaiškės, kad latifundininkų milijonai talerių ir dešimtys tūkstančių hektarų yra užgyventi neteisėtai – iš nešvarių trąšų pardavimo apeinant sąjungininkų įvestas sankcijas, teks pagalvoti apie rimtesnius atrakcionus liaudies ūpui kelti. Gal dar, pavarčius Baudžiamąjį kodeksą, rasis prielaidų prikirpti pažeidėjus už daugybinį tyčinį ar netyčinį tėvynės bei sąjungininkų išdavimą? Pavyzdžiui, „Agrokoncerną“ galima sutvarkyti be skrupulų, nes juk kolega Karbauskis nuo to darinio daugybę kartų atsižegnojo. Esą niekam jis ten nebevadovauja. Ir valio. Patvarkius „Agrokoncerną“ ir reitingai pasitaisytų. Ir pozityvių zabovų liaudis turėtų iki kitų rinkimų.
Žvėriškų bausmių pažeidėjams reikalauti nebūtina. Pakaktų turto konfiskacijos. O kur dėti dešimtis tūkstančių hektarų? „Ikea“ nepirks, nes medžiai ten neauga. Išeitis viena – išdalinti piliečiams privatizavimo čekius, vaučerius – tegu žmoneliai žaidžia laisvąją rinką.
Paskui paaiškės, kad vieno tokio itin patriotiško miesto mero šeimos maisto kombinatas, nepaisydamas sankcijų ir kontrsankcijų, tiekia valgį į Mordoro bufetus. Dar viena likimo siųsta dovana reitingams kelti: žuvienos bei koldūnų fabrikų akcijos ant privatizacijos prekystalių.
Premjero reitingai šautų iki 146 proc.
Visuotinių linksmybių fone, kad dūšiai ramiau, bus galima šį tą sukalibruoti su Maskva. Nuo sausio pirmosios Rusijoje dešra branginama 30 proc. Akcizus kelia. Išmintingas sprendimas. Nes dešra yra kaip rusų opozicija – neaiški sudėtis. Lietuvoje – priešingai. Su opozicija viskas aišku. Neaišku, kas pozicijoje. Painu, nesveika. Dešras ir painumą prikirpti. Todėl, premjere, ryžtingai imkitės dešros klausimo, kepeningas elektoratas nepamirš jūsų. Nieko nebokit, jūsų kova su kainomis yra šventa. Liaudis niurzgės, bet jumis patikės, kaip patikės ir tuo, jog Kubilius su Šimonyte kaulų į mėsmales primėto.
Jei viskas eitųsi pagal planą, kitoje kadencijoje nuo talonų, muilo ir mėsos galima būtų pereiti prie daržovių klausimo. Nekaloringas daržoves būtų galima praleisti ir iškart pereiti prie aktualiausių – bananų. Pasaulio mokslininkai gąsdina, kad jei ir toliau bananus puls visokie amarai ir raupai, po 10–20 metų jų neliks. Susitelkę galime pasiekti, kad mūsų šalis, įveikusi globalines negandas, taptų amžinai žaliuojančių bananų kraštu. Bananai – kaip toliaregės mūsų politikos vaisius. Pristatymas operatyvus, duodam be grąžos, faktūrų neišrašom.
