Šiaip – ir praktiškai, ir teoriškai – pilietis neprivalo mylėti valdžios. Taip, laimėje ir nelaimėje, varge ir džiaugsme gali tekti gyventi drauge iki mirties arba iki skyrybų. Bet gyvenant kartu – būti opozicijoje, išlaikyti distanciją, nesusitapatinti su valdžia – labai patartina tiek žmogui, tiek Bažnyčiai. Kad valdžiai pasikeitus neprarastum savęs.
Visai kaip gyvenime, jei įmanoma, patartina neįsimylėti ir neprarasti proto. Valdžią galima ir reikia kontroliuoti ir kritikuoti. Nebūtina jos garbinti, šlovinti ir adoruoti. Nereikia laižyti jai rankų. Patartina nemeilikauti ir nepataikauti. Nelaukti iš jos malonių, dovanų, kyšių, išmaldų ir paramų. Netikėti, kad valdžia gamina visas gėrybes, o mes tik jos išlaikytiniai. Nepamiršti, kad ji tik skirsto, tik dalija tai, ką piliečiai pagamina, įvairiausių mokesčių pavidalu.
Reikia prisiminti, kad valdžia neturi savo pinigų. Tik iš mūsų surinktus. Iš kurių dalį paima sau. Ir todėl valdžią galima ir reikia prižiūrėti: kad neįsipainiotų į neaiškius santykius su kaimynais. Kad neįsivaizduotų esanti ypatinga, nepakeičiama ir nepasiekiama. Priminti, kad pernelyg nesigirtų savo darbais, kurie daugeliu atvejų yra mūsų darbai, arba darbai, kurių atlikti tą valdžią pasamdėme. Valdžią galima ir reikia kontroliuoti, kad neflirtuotų politikos vingiuose su visais pasitaikiusiais pakeleiviais. Kad nebūtų savavališka, kad nesikėsintų į asmens teises ir nuosavybę. Reikia prižiūrėti, kad neimtų dovanų, nes už jas visada reikia kuo nors atsimokėti. Būtina tikrinti valdžią, kad nevogtų, nesakytų netiesos, nepersivalgytų ir nepersigertų. Reikia nuraminti, kai jai visur pradeda vaidentis priešai, ir padrąsinti, kad nesijaustų skriaudžiama. Priminti, jog mes mokame patys apsiginti ir prireikus galime ją apginti.
Neprivalome mylėti valdžios. Bet kodėl reikia nekęsti – vien todėl, kad ji valdžia? Kodėl taip stilinga ir madinga šmeižti, niekinti, kvailinti, tyčiotis.
Neprivalome mylėti valdžios. Bet kodėl reikia nekęsti – vien todėl, kad ji valdžia? Kodėl taip stilinga ir madinga šmeižti, niekinti, kvailinti, tyčiotis. Nepripažinti, kad ji valdžia, aiškinti, kad ji ne mūsų, kad mes jos nerinkome. Grasinti jai, linkėti galo, džiaugtis savo valdžios nesėkmėmis, kurios yra ir mūsų visų nesėkmės. Kodėl taip smagu netikėti ir nepasitikėti valdžia. Įtarinėti, keikti, drabstyti purvais, isteriškai rėkauti, gąsdinti, kad negyvensime su ja, kad išeisime. Kodėl taip garbinga viešai išsižadėti valdžios ir paskui lyg niekur nieko, parėkavus, paburnojus, pasikeikus ir pamojavus rankomis, eiti į darbą, gal net pakeliui užsukti pabalsuoti ir visiems girtis, kad balsavome ne už, o prieš. Nes tiesiog nebuvo už ką balsuoti, nes ten vieni vagys, bepročiai, tinginiai ir nevykėliai. Ir kad balsuoti prieš yra pats teisingiausias sprendimas. Nes už ką nors paprastai balsuoja susivieniję tik valstybės priešai. Tik nevykėliai, nes balsuoti už yra labai paprasta. Kad už – susivienija tik tie, kurie patys yra labai paprasti. Paprastiems susivienyti yra paprasta. Paėmė ir už kokį nors vieną paprastą dalyką elementariai susivienijo. O prieš susivienyti labai sudėtinga. Todėl, kad tie, kurie visada prieš, ir patys yra labai sudėtingi. Nes vieni prieš batus, o kiti prieš ratus, nes vieni mato knygą, o kiti – špygą. Vieni prieš bet kurią valdžią, o kiti tik prieš vietos, nes vieniems rūpi šaligatviai, o kitiems patinka aklagatviai. Ir visi prieš. Ir visi tokie energingi. Daug gyvesni nei tie, kurie už.
Ir vis tiek, kalbėdamas apie kitus, žmogus nejučia daug pasako apie save. Pradedi bijoti ne tik valdžios, bet ir tokių žmonių. Kai pažiūri, ką tauta galvoja apie savo išrinktuosius, pasidaro nejauku ir paslaptinga. Visų pirma niekas neprisipažįsta, kad tuos išrinktuosius rinko. Toks įspūdis, kad balsavimas buvo suklastotas, ir tikriausiai tie išrinktieji patys save išrinko. Toliau beveik kiekvienas brandus pilietis tiems valdžios nevykėliams būtinai palinki nusisukti sprandą, nes jie dažniausiai yra dėl visko kalti. Arba tie valdžiažmogiai yra tinginiai ir nieko neveikia, arba daro tokius dalykus, dėl kurių viskas taip nevykėliškai įvyksta. Kai pagalvoji, koks yra tas įsivaizduojamas valdžios žmogus, niekad nenorėtum, kad jis būtų tavo kaimynas – su tokiu bijotum įlipti į liftą, jo elgesys būtų beviltiškas ir pavojingas, jis būtų bejėgis ir neprotingas kaip kūdikis, nenuspėjamas lyg paauglys. Jei tas valdžiažmogis būtų tavo kaimynas, tuojau pastebėtum, kad jis nemoka nei anglų, nei šveicarų kalbos, su kokiu baisiu akcentu jis kalba prancūziškai ir kad visiškai nesusigaudo politikoje. Apie politiką gerokai daugiau žino Mykolas iš trečio aukšto, o tie nevykėliai parlamente nieko nesupranta, nes neklauso ir nežiūri televizijos žinių.
Todėl visiškai logiška iš tų valdžiažmogių juoktis ir tyčiotis.
Ir tegu nemano, kad jiems pavyks pagyventi ramybėje: mūsų šaunieji apžvalgininkai žvalgysis po jų kabinetus ir kambarius. Analitikai rūpinsis jų kraujo ir šlapimo analizėmis. Blogeriai ieškos ko nors blogo jų miegamuosiuose. Reporteriai rašys raportus apie nešvarius skalbinius jų dėžėse. Televizijos veizės pro langus, tykos gatvėje, tikrins, ką valgo virtuvėje. O mes visi lauksim, kada jie vėl susimaus. Išgirdę, kad jiems vėl nepasisekė, juoksimės, šokinėsim iš džiaugsmo, dainuosim, grosim ir šoksim. Ir krykštausim, ir kalbėsim, bylosim ir liudysim: „Sakiau, kad būtinai susimaus. Ir kas tokius nevykėlius išrinko.“
Na, o pabaigoje tokia linksmesnė, bet smarkiai trumpesnė istorija: ateina ateistai kažkokiu reikalu pas Dievą. Sekretorė jam praneša, kad atvyko ateistai. Dievas ir sako: „Pasakyk jiems, kad manęs nėra.“
Kad ir mums su valdžia taip neatsitiktų.
