Vyriausybė pritarė Ūkio ministerijos siūlymui ir leido lengviau įdarbinti įvairių sričių kvalifikuotus specialistus ne Europos Sąjungos piliečius. Sprendimas susilaukė kritikos – tokiu būdu galbūt tenkinami tik verslo interesai, gali būti slopinamas darbo užmokesčio augimas, didėtų įtampa visuomenėje. Sprendimas nėra tobulas, bet kritikos turėtų susilaukti ne dėl šių priežasčių.
Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvos durys atveriamos ne visiems, o tik labai specifinę kvalifikaciją turintiems darbuotojams. Trūkstamų profesijų sąraše yra, pavyzdžiui, programuotojai, duomenų bazių administratoriai, tinklo analitikai, aviacijos technikai, avionikos, gamybos ir mechanikos inžinieriai. Nė vienos iš 27 į sąrašą įtrauktų profesijų negalėtume priskirti prie tų, į kurias pretenduoja „pigi“ darbo jėga. Juolab kad išlieka reikalavimas, jog įdarbintiems specialistams iš užsienio reikėtų mokėti bent pusantro karto didesnę nei vidutinė alga.
Nepaisant vis dar didelio bedarbių skaičiaus, laisvų darbo vietų skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais sparčiai augo. Pavyzdžiui, pernai kiekvieno mėnesio gale būdavo vidutiniškai 8700 laisvų darbo vietų. Šis skaičius didžiausias per aštuonerius metus ir maždaug trigubai didesnis nei 2012 metais. Akivaizdu, kad bedarbių yra, bet jie neturi noro arba kompetencijų užimti šias laisvas darbo vietas.
Įdarbintiems specialistams iš užsienio reikėtų mokėti bent pusantro karto didesnę nei vidutinė alga.
Dar svarbiau yra suvokti, kad Lietuvoje esantis laisvų darbo vietų skaičius nėra fiksuotas, o lankstesnė darbo pasiūla gali paskatinti investicijas ir gerai apmokamų darbo vietų kūrimą. Šiuo metu Lietuvos įmonės turi daugiau kaip 5 milijardų eurų indėlių – dvigubai daugiau nei prieš 2008-ųjų krizę, o jų įsiskolinimo lygis yra gerokai mažesnis. Nepaisant visų prieinamų finansinių galimybių plėtrai, investicijų lygis vis dar nesiekia 20 proc. BVP ir gerokai atsilieka nuo kaimyninių šalių. Vienas iš investicijas slopinančių veiksnių – kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas arba baimė, kad jos truks ateityje. Nėra investicijų, nėra ir naujų darbo vietų nei kvalifikuotiems, nei nekvalifikuotiems bedarbiams. Taigi, darbuotojų trūkumas, kaip ir perteklius, gali slopinti darbo užmokesčio augimą.
Didesnė imigracija būtų naudinga ne tik darbuotojų nerandančioms įmonėms. Dėl to naudos turėtų ir viešajame sektoriuje dirbantys lietuviai. Juk daugiau darbuotojų, o ypač kvalifikuotų, bei didesnės investicijos reikštų didesnes biudžeto pajamas. Tai padidintų valstybės galimybes mokėti adekvatesnius atlyginimus viešojo sektoriaus darbuotojams.
Naujausia „Eurobarometer“ apklausa rodo, kad beveik 3 iš 4 lietuvių imigraciją ne iš ES šalių vis dar vertina neigiamai. Taip, perteklinė ir nevaldoma imigracija gali turėti šalutinių neigiamų pasekmių – nevykusi ar nepavykusi kitataučių integracija galėtų sukurti socialinę įtampą, ir tokių pavyzdžių ES netrūksta. Tačiau kitas kraštutinumas – visiškas uždarumas ir nenoras matyti ne tame pačiame kaime ar mieste gimusių kaimynų – veda prie ne ką mažesnių problemų sparčiai senėjančioje valstybėje. Vis dar galima tikėtis, kad į Lietuva sugrįš didelė dalis lietuvių emigrantų. Taip, dalis sugrįš, bet to neužteks. Neužilgo gali tekti rinktis iš dviejų pasirinkimų: daugiau darbuotojų užsieniečių ar mažesnės socialinės garantijos ir skurdesnės viešosios paslaugos. Kas blogiau?
Vyriausybės sprendimą kritikuoti galima, bet ne dėl to, kad atvykstantys specialistai iš užsienio slopins lietuvių atlyginimų augimą. Kritikuoti jį reikėtų dėl to, kad paliekami per dideli techniniai barjerai, o profesijų sąrašas – per siauras. Visi galintys ir norintys dirbti Lietuvoje turi būti laukiami išskėstomis rankomis. Deja, galime netrukus pamatyti, kad tik atvirų durų ir išskėstų rankų neužtenka.
Nerijus Mačiulis yra „Swedbank“ Lietuvoje vyriausiasis ekonomistas
