Meniu
Prenumerata

pirmadienis, vasario 26 d.


RIMTI REIKALAI
Nesulyginami dydžiai satyra
Balys Godauskis

Žmonės pamiršta, kad Lietuva yra labai maža, o Vilnius – labai didelis miestas. Didesnis už Paryžių. Po to stebisi, kad šalyje – nelygybė. Ypač finansinė. Lietuvos rinka labai maža, nieko nesuprekiausi. Vilniuje irgi blogai, bet kentėti galima. Pavyzdžiui, Kaziuko mugėje visiškai neapsimoka prekiauti, todėl jau keliolika metų vietoj vienos Kaziuko mugės dabar vyksta kokios šešios, o gal dar daugiau, tik skirtingais pavadinimais: Europos Kaziuko mugė, Tautų Kaziuko mugė, Art Vilnius Kaziuko mugė, Knygų Kaziuko mugė ir kitos. Pirkėjų mažai, niekas niekuo nebesidomi, tik pasiinstagramina išėję į žmones tarp tų visų medinių šaukštų ir spalvotų plakatų fone.

Daugiau pasaulio pamatę keliautojai nustatė, kad lietuviams visur blogai ypač rudenį ir žiemą. Pavasarį ir vasarą irgi blogai, bet ne taip. Pensijos nesiekia nė graikų, o policininkai uždirba kaip trečiojo pasaulio bėdžiai, mokytojų irgi niekas nebedžiugina. Ir klasės per didelės, ir programos išplaukusios, ir biurokratizmas niekaip nesusireformuoja. Mokytojų profsąjungos reikalauja kelti atlyginimus, eina būriais pėsti iš Klaipėdos, o Ingrida Šimonytė kelia, kur dėsis. Policininkai nieko nebereikalauja – jie šiaip, kaip kasta, baigia išnykti. Vilniuje, kai reikia kaziukų muges reguliuoti, susirenka šiek tiek, nes šventė, reportažai, gali į „Panoramą“ pakliūti. O kokiam neasfaltuotam užkampy nebesutiksi. Nebeįdomu tuose kaimuose, nėra ką veikti. Net jei ir turėtum tų pinigų, kam tu ten toks rūpėtum.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Yra kaimuose krautuvių, bet labai įdomių: viena lentyna čipsų, kita – alaus ir šio to stipriau, vienoj kerčioj – vinys, kibirai, muilas ir kiti higienos reikmenys, kitoj kerčioj – duona, dešra, konservai ir tepūs riebalų mišiniai. Per vidurį – ledų šaldytuvas, kasos aparatas, tabakas, musgaudžiai ir pardavėja. Viskas kokiais 25 proc. brangiau nei rajono centro maksimoje. Pasiimi čipsų, alaus ir varai grybauti. Bet grybų supirkimo kainos provincijoje – juokingos. Ypač tada, kai tie grybai nenori augti. Jei svajoji uždirbti, turi vežti grybus, kopūstus, sūrius į Vilnių, į ūkininkų turgelį. Va ten kainos kaip Paryžiuje, plius papildomas antkainis už benziną, išradingumą ir PVM.

Visi tie akropoliai – tik dėl akių ir statistikai klastoti. Viskas laikosi ant Gariūnų – ir Vilnius, ir Lietuva. Vilniečiai į Gariūnus nevažiuoja, nebent koks ekstremalas užsimano papulti į praeitį arba prispiria reikalai į stambiagabaričių atliekų sąvartyną, kuris kaip tik šią vasarą ir užsidegė perpildytas. Keliaujant devynmyliais žingsniais į ateitį, nėra kada gręžiotis į praeitį, tuos Gariūnus vilniečiai jau būtų seniausiai pamiršę ir naujais perkūnkiemiais užstatę, bet kadangi toje vietoje yra ir sąvartynas, nieko negalima ten naikinti. Nes traukiant į šviesią ateitį atlieka labai daug šiukšlių, o jei neturėsi strateginio šiukšlyno, miestas sparčiai užsikimš ir paliks kaip koks Neapolis ar Atėnai per komunalininkų streiką.

Visa nevilnietiškoji – pati ta tikroji – Lietuva savaitgaliais traukia į tuos Gariūnus ir kažką ten veikia – gal perka, gal šiaip suvažiavę dzūkai, žemaičiai ir tuteišiai į vieną krūvą vieną kitą partiją įsteigia. Ar visuomeninį judėjimą. Nacionalinį susivienijimą. Peticiją ar referendumą užveda. Vilniečiai šeštadienio rytmetį bandydami išdumti prie jūros ilgai stovi aplinkkely spūstyse ir nesupranta, kas čia savaitgaliais tą priemiestį užkemša ir kokia viso to prasmė – juk galima online tūsintis?

Kai kurie vilniškių būstai kainuoja tiek, kiek 2–3 Vidurio Lietuvėlės kaimai su visais ūkiniais pastatais, padargais ir prieaugliu.

Šiaip jau būtų metas steigti uniją ir pamėginti suvienyti abi tautas – tą, kuri šmirinėja mažytėje Lietuvėlėje, su ta, kuri tarpsta milžiniškame Vilniuje. Išversti į visas keturias regionų tarmes brošiūrų apie vilniečių būdą, išmonę, pažiūras ir pajamas. Apie nekilnojamojo turto kainas – kad neištiktų kultūrinis šokas susidūrus su faktais, kad kai kurie vilniškių būstai kainuoja tiek, kiek 2–3 Vidurio Lietuvėlės kaimai su visais ūkiniais pastatais, padargais ir prieaugliu. Ir kad šiaip to turto vilniečiai sukaupę tiek, kad gali pagalvoti, jog patį Sorošą atsivilioję begėdiškai apiplėšė ar ką panašaus. O juk pagalvojus, absoliuti dauguma vilniečių nei ES išmokų už žemę gauna, nei žymėto dyzelino gali nusipirkti, nei cigarečių į Baltarusiją važiuoja masiškai pirkt. Trąšomis neprekiauja. Naftos perdirbimo gamyklos neturi. Net padorios elektrinės ar uosto.

Bet jie turi daug bažnyčių. Matyt, jie sėdi tose bažnyčiose ir meldžia darbo valandomis – o po to viršvalandžiais – savo vilnietiško dievo, kad tas jiems eurų į sąskaitą permestų. Kur dings tas dievas, permeta, jei neatstoji.

BEREKLAMOS:

2023 12 10 06:45
Spausdinti