Meniu
Prenumerata

antradienis, gruodžio 6 d.


REDAKTORIAUS SKILTIS
Netikėtas Vilniaus šansas
Ovidijus Lukošius
IQ
O. Lukošius.

Rugsėjo šeštadienio popietė Vilniuje. Gedimino prospekte įrengtoje scenoje dainininkai traukia garsiąją ukrainiečių „Červona kalyna“. Netoli Katedros aikštės rusiškai griaudi rokeriai. Kažkur nuo Pilies gatvės sklinda trimito garsai – gatvės muzikantas, atvykėlis iš Baltarusijos, nuo praėjusio rudens groja nepaisydamas kaitros, lietaus ar sniego.

Prasilenkdamas su praeiviais rusų ar ukrainiečių kalbą girdi taip pat dažnai kaip lietuvių, gal net dažniau, nes slavai išsiskiria temperamentu ir kalba garsiau. Ženkliukai su vėliavėlėmis prekybos centrų kasininkių atlapuose bei automobilių numeriai tik patvirtina – Vilnius papilnėjo, o atvykėliai yra naujieji gyventojai, ne turistai.

Įvairi IQ žurnalo surinkta statistika byloja, kad laikinai, o gal ir ilgam prisiglaudusius baltarusius, rusus ir ukrainiečius jau skaičiuojame dešimtimis tūkstančių. Vilniaus savivaldybės duomenimis, sostinėje šiuo metu gyvena daugiau nei 31 tūkst. Baltarusijoje, daugiau nei 26 tūkst. Ukrainoje ir beveik 20 tūkst. Rusijoje gimusių žmonių. Demografinę statistiką, ypač sostinių ir megapolių, reikia vertinti atsargiai, nes paprastai juose dirba ir gyvena daugiau žmonių, nei rodo oficialūs duomenys. Bet ir šie skaičiai akivaizdžiai byloja, kad naujųjų atvykėlių srautas Vilniuje daugiau nei reikšmingas.

Kaip jį vertinti? Atsakymas vienareikšmiškas – teigiamai, nors keli incidentai ar asmeninės patirtys galėtų sugadinti įspūdį. Vilnius dar kartą parodė, kad yra tolerantiškas, kosmopolitiškas ir atviras miestas.

Naujieji Vilniaus gyventojai – ypač baltarusiai, o šį pavasarį ir plūstelėję rusai – jauni, išsilavinę, aktyvūs ir savarankiški. Jie ne tik pradžiugino nekilnojamojo turto savininkus, dėl išaugusios paklausos gerokai pakėlusius nuomos kainas, bet ir valstybės bei savivaldybių biudžetus. Karo pabėgėlių iš Ukrainos padėtis sunkesnė vien todėl, kad tarp atvykusių ypač daug moterų su vaikais. Vienišų motinų dalia visuomet nepavydėtina – pirmaisiais metų mėnesiais jos pergyveno adaptacijos sunkumus, dabar joms gresia susidurti su išaugusiomis komunalinių paslaugų kainomis ir ekonomikos krize. To turėtų neignoruoti vilniečiai, entuziastingai karo pabėgėliams padėję šį pavasarį.

XX a. buvo nacionalinių valstybių amžius, o XXI a. priklauso miestams.

XX a. buvo nacionalinių valstybių amžius, o XXI a. priklauso miestams. Būtent miestai, ne valstybės, aršiausiai rungiasi dėl investicijų ir talentų. Londonas nuožmiai konkuruoja su Niujorku, nors JAV gyventojų yra penkis kartus daugiau nei Jungtinėje Karalystėje. Vilniui lengviau kibti į atlapus Varšuvai, nei Lietuvai stumdytis su Lenkija. Šalyse gyventojų skaičius skiriasi beveik 14 kartų, o jų sostinėse – mažiau nei tris.

Šioje konkurencinėje kovoje viskas svarbu: būsto kainos, parkai ir dviračių takai, senamiesčio patrauklumas, restoranų kultūra, gyvenimo kokybė, sąlygos verslui, tarptautinių bendrovių gausa, skrydžių pasiekiamumas. Ar Vilnius gali būti patrauklesnis už Taliną, Rygą, Varšuvą, Prahą, Kopenhagą ar Stokholmą? Ne visi šie miestai grumiasi vienodoje svorio kategorijoje, bet net ir stipriausiems Lietuvos sostinė gali mesti iššūkį.

Tačiau galima ir suklupti. Vilioti Baltarusijos informacinių technologijų bendroves kartu su gabiais jų specialistais buvo protingas žingsnis. Sprendimas nebeišduoti Šengeno vizų ir apskritai neįsileisti Rusijos (ateityje ir Baltarusijos) piliečių atitinka šių dienų realijas. Tačiau besileidžiančioje geležinėje uždangoje reikėtų palikti plyšių ne tik režimų persekiojamiems žmonėms, bet ir įvairių sričių talentams bei aukštą pridėtinę vertę kuriantiems specialistams. Ir ne tik istoriškai artimiems slavams, tačiau iš bet kurio pasaulio krašto.

Migrantų iš Artimųjų Rytų krizė išryškino ne tik ksenofobiškus politikų polinkius, bet ir neparengtus integracijos mechanizmus. Atvykėliai iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos pasitikti šilčiau, nes jie lengvai įsiliejo į daugiakalbio Vilniaus aplinką, o vaikai – į rusų mokyklas. Bet tai tik sutirština metų metus nesprendžiamos problemos dūmų uždangą. Rusų ir lenkų kalba dėstančios mokyklos yra tokia pat atgyvena kaip ir lietuvių Lenkijoje. Jos merdi ir pamažu nyksta, kokybė smunka. Tačiau, kaip jau įprasta švietimo ar sveikatos sistemose, gydytojų, tėvų ir pedagogų užgaidos bei stereotipai nustelbia mokinių ir pacientų interesus. Tautinių mažumų vaikams būtina suteikti sustiprintas gimtosios kalbos, literatūros bei istorijos pamokas, tačiau mokiniai neturėtų būti rūšiuojami kilmės pagrindu.

Lenkiškose ir rusiškose mokyklose patyčias patyrusių ukrainiečių vaikų istorijos patvirtino nuojautą, kad Kremliaus gaivalas Lietuvoje neišnaikintas, nors ir beveik nematomas. Ir dėl to ne mažiau pavojingas. Naujieji Lietuvos gyventojai skatins rūpintis jų integracija. To besiimsiantys politikai privalo ginti naujųjų Lietuvos vaikų, o ne siaurus partinius interesus.

Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius.

BEREKLAMOS:

2022 09 28 06:40
Spausdinti