Kiekvieną sausį bandau parašyti naujų metų prognozę. Ne paslaptis, kad numatyti ekonomikos pokyčius labai sunku, bet, nepaisant tiesos, kurią pasakė Harry Trumanas, prašydamas ekonomisto pateikti prognozę išvengiant posakio „kita vertus“, man sekasi visai neblogai.
Per kelerius pastaruosius metus teisingai numačiau, kad be stipresnio fiskalinio stimuliavimo (kurio neplanavo nei Europa, nei JAV), po didžiosios 2008-ųjų recesijos bus atsigaunama lėtai. Tai prognozuodamas labiau rėmiausi ne sudėtingais ekonometriniais modeliais, o pamatinių ekonomikos jėgų analize.
Pavyzdžiui, 2016 m. pradžioje atrodė akivaizdu, kad pastaruosius kelerius metus matoma bendros pasaulinės paklausos stoka greičiausiai reikšmingai nepasikeis. Dėl to maniau, jog spartesnį atsigavimą pranašaujantys asmenys žvelgia į pasaulį pro rožinius akinius. Ekonominė plėtra daugmaž atitiko mano spėjimus.
Kiek kitaip susiklostė politiniai 2016-ųjų įvykiai. Ne vienus metus rašiau, kad, nesiėmę spręsti augančios nelygybės, ypač JAV, bet ir daugelyje kitų šalių, sulauksime atitinkamų politinių padarinių. Vis dėlto nelygybė tik didėjo: stulbinantys duomenys rodo, kad ėmė mažėti vidutinė amerikiečių gyvenimo trukmė.
Nelygybė tik didėjo: stulbinantys duomenys rodo, kad ėmė mažėti vidutinė amerikiečių gyvenimo trukmė.
Šiuos padarinius išpranašavo pernai paskelbtas Anne Case ir Anguso Deatono tyrimas – jis atskleidė, kad vidutinė gyvenimo trukmė mažėja dideliuose populiacijos segmentuose, įskaitant ir vadinamosios Rūdžių juostos, kadaise klestėjusio pramoninio regiono prie Didžiųjų ežerų, įniršusius gyventojus.
Kone trečdalį amžiaus 90 proc. neturtingiausių JAV gyventojų pajamos neaugo, o daugelio net sumažėjo, todėl sveikatos tyrimų duomenys tik patvirtino, kad didžiajai daliai piliečių reikalai klostosi ne itin palankiai. Ir nors Amerikoje ši tendencija matyti ryškiausiai, kitose valstybėse padėtis taip pat prasta.
Nors vienokių ar kitokių politinių padarinių tikėtasi, kur kas sunkiau buvo numatyti, kokie jie bus ir kada užgrius. Kodėl JAV visuomenė sukilo tuomet, kai ūkis, atrodo, ėmė atsigauti, o ne anksčiau? Ir kodėl šis nepasitenkinimas pasireiškė tokiu poslinkiu į dešinę?
Juk tai respublikonai blokavo paramą piliečiams, netekusiems darbo dėl taip uoliai skatintos globalizacijos. Juk respublikonai atsisakė plėsti „Medicaid“ sistemą 26 valstijose ir taip užkirto kelią skurdžiausiems piliečiams gauti sveikatos draudimą. Ir kodėl rinkimus laimėjo asmuo, kuris praturtėjo naudodamasis kitais, atvirai pripažino slėpęs mokesčius ir kuris mokesčių vengimą pavertė priežastimi didžiuotis?
Donaldas Trumpas pasinaudojo laikotarpio dvasia: padėtis buvo prasta, ir daugelis rinkėjų norėjo permainų. Dabar žmonės jų sulauks – reikalai nebesiklostys kaip anksčiau. Bet ir netikrumo yra daugiau nei bet kada. Vis dar neaišku, kurias deklaruotas politikos gaires D. Trumpas įgyvendins, ką ir kalbėti apie tai, kurios iš jų sulauks sėkmės ir kokie bus padariniai.
Padėtis buvo prasta, ir daugelis rinkėjų norėjo permainų. Dabar žmonės jų sulauks – reikalai nebesiklostys kaip anksčiau.
Atrodo, kad D. Trumpas beatodairiškai siekia prekybos karo. Tačiau kaip reaguos Kinija ir Meksika? D. Trumpas greičiausiai žino, kad jo siūlymai pažeidžia Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) taisykles, bet tikriausiai supranta ir tai, jog jam nepalankų sprendimą PPO priims tik po kurio laiko. Iki tol JAV prekybos sąskaita jau gali būti subalansuota.
Esama ir kitų žaidėjų: Kinija gali atsakyti panašiais veiksmais, tiesa, jos reakcija, tikėtina, bus subtilesnė. Kas nutiktų, jei prasidėtų prekybos karas?
Gali būti, kad D. Trumpas turi priežasčių tikėti savo pergale. Juk Kinija labiau priklausoma nuo eksporto į JAV nei šios – nuo eksporto į Kiniją, todėl čia Amerika turi pranašumą. Bet prekybos karas nėra žaidimas, kuriame vienas laimi, o kitas pralaimi. JAV taip pat turi ką prarasti. Ko gero, atsakydama Kinija turi daugiau galimybių sukurti ūmių politinių skaudulių.
Be to, Pekinas geriau pasiruošęs reaguoti į Vašingtono bandymus pakenkti, nei JAV pasirengusios atsakyti į žalą, kurią kinai sukeltų amerikiečiams. Sunku pasakyti, kurie pakantesni skausmui. Ar JAV, kurių piliečiai ir taip jau prisikentėjo, ar Kinija, kurios ekonomika net sunkiais laikais auga daugiau nei 6 proc.?
Respublikonų ir D. Trumpo darbotvarkė, kurioje numatyta mažinti mokesčius, yra itin palanki turtingiesiems, net palyginti su įprastu Respublikonų partijos receptu.
Žvelgiant plačiau, ji grindžiama gerovės kilimo teorija ir pratęsia Ronaldo Reagano taikytą mokesčių mažinimo ekonominę strategiją, kuri taip ir nepasiteisino. Iš R. Reagano revoliucijos naudos negavusius piliečius bent kol kas galbūt nuramins karštakošiška retorika ir 3 val. nakties rašomi pareiškimai tviterio paskyroje. Bet ar ilgam? Ir kas bus po to?
Galbūt D. Trumpas norėtų atšaukti įprastus ekonomikos dėsnius ir imtis savo sumanytos stebuklinės ekonomikos? Tačiau tai neįmanoma. 2017 m. ir vėliau didžiausiam pasaulio ūkiui sukant į neištirtus politikos vandenis, paprastam mirtingajam būtų kvaila bandyti ką nors prognozuoti. Galima pasakyti tik tiek, kad šie vandenys beveik neabejotinai bus audringi ir juose nuskęs daugelio, jei ne daugumos, žinovų laivai.
Josephas E. Stiglitzas yra Nobelio ekonomikos premijos laureatas, Kolumbijos universiteto profesorius ir Roosevelto instituto vyriausiasis ekonomistas
