Prahoje įsikūręs rusakalbis TV kanalas „Nastojaščeje vremia“ („Dabartinis laikas“) iš įvairių Rusijos vietų rengia reportažų ciklą, pavadintą „Nežinoma Rusija“. Pavadinimas intriguojantis, bet gal todėl ir ne visai tikslus. Sovietmetį menančiam žiūrovui televizoriaus ekrane ar „YouTube“ lange atsiveriantys vaizdai – skurdas, purvas ir pilka architektūra – skausmingai pažįstami.
Kad ir kur nukeliautų žurnalistai – į Kaliningrado ar Murmansko sritį, Tolimuosius Rytus ar Sibirą, prie Volgos ištakų ar jos deltos, – siužetai dažnai panašūs. Griūvantys daugiabučiai išdaužytais langais, kuriuose jau senokai niekas nebegyvena. Arba dar šiurpiau – tokie pat namai vaiduokliai, kurių languose vakare įsižiebia vienišos šviesos tų, kurie neturi kur išvažiuoti.
Tai – pasakojimai apie padarinius žlugusios sistemos, kurioje viską valdė ciniška ir aplaidi valstybė. Tai – pasakojimai apie žmones, kuriuos likimo valiai paliko toks pat ne mažiau ciniškas šių dienų Rusiją valdantis režimas.
Taip pat tai istorijos apie tuos, kurie sugeba prisitaikyti. Kad ir kas jie būtų – čiabuviai ar į svetimus kraštus likimo, uždarbio ar nuotykių nublokšti rusai, ukrainiečiai, taip pat lietuviai. Tai pasakojimai ir apie tuos, kurių šiuose reportažuose dažniausiai nerodo – korumpuotus ir abejingus valdininkus, godžius oligarchus, cinišką ir šališką teisėsaugą, taip pat labai toli ir dar aukščiau esančius Maskvos valdovus.
Į „nežinomą“ Rusiją žvelgiant iš šių dienų Lietuvos galima patirti įvairių jausmų, tai priklauso nuo paties žiūrovo: pasididžiavimą savo pasiekimais ir panieką jų nesėkmėms, piktdžiugą ar net nostalgiją.
Atidžiau pažiūrėjus, „nežinoma“ Rusija tėra gerai pažįstamos Lietuvos veidrodis. Geografiniai ir emociniai masteliai gal ir mažesni, tačiau esmė ypač ir nesiskiria.
Bet atidžiau pažiūrėjus, „nežinoma“ Rusija tėra gerai pažįstamos Lietuvos veidrodis. Geografiniai ir emociniai masteliai gal ir mažesni, tačiau esmė ypač ir nesiskiria.
Tai įrodančių pavyzdžių yra daug, bet pasirinkime keletą naujausių.
Štai Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus Lukiškių aikštės smėliukas sukėlė ne mažiau protestų ir audrų nei skandalingas „Pussy Riot“ pasirodymas Kristaus Išganytojo cerkvėje Maskvoje beveik prieš dešimtmetį. Paplūdimio sumanytojai, kitaip nei pankroko grupės atlikėjos, kalėjimo kameros išvengė, bet Seimo kūlversčiais priimtas įstatymas prilygo blogiausioms Rusijos teisėkūros tradicijoms.
Dar šviežesnis skandalas – vasaros liūties užtvindyti Registrų centro rūsiai ir juose esantys serveriai su „e. sveikata“ ir kitomis svarbiomis paslaugomis. Labai daug klausimų kyla šioje istorijoje. Nuo kodėl gyvybiškai svarbi informacija laikoma tam netinkamose patalpose? Iki kodėl brangaus nekilnojamojo turto paveldėjusios valstybės įmonės ir įstaigos taip neefektyviai jį naudoja? Niekaip nesutvarkomi kolūkių fermų griuvėsiai kaime ir valstybei priklausantys pastatai vaiduokliai Gedimino prospekte bei kitose prestižinėse sostinės vietose – tokie Rusijos periferijos urbanistiniai elementai bado akis ir Lietuvoje.
Rusijoje siautėjant koronavirusui šalies prezidentas Vladimiras Putinas pasislėpė bunkeryje ir suteikė progą iš jo pasišaipyti opozicijos veikėjams. Lietuvoje dėl savaitę neveikusios „e. sveikatos“ 250 tūkst. žmonių negalėjo įsigyti kompensuojamųjų vaistų. Šis ketvirtis milijono žmonių, arba kas vienuoliktas dvyliktas šalies gyventojas, nesutrikdė nei premjero Sauliaus Skvernelio, nei sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos atostogų. Politikai šventė jubiliejus ir ilsėjosi: kas Lietuvos, kas Latvijos pajūryje, bet atrodė, lyg būtų bunkeryje. O atsakingi biurokratai sovietiniu stiliumi laidė replikas, esą skęstančių gelbėjimas yra pačių skęstančių reikalas.
Kaip ir tų su sveikatos problemomis susidūrusių lietuvių, kurie jau keletą mėnesių pagalbos nesulaukia dėl paralyžiuotos valstybinės sveikatos apsaugos sistemos. Tūkstančių žmonių skausmas tiesiogine to žodžio prasme Lietuvoje jaudina tiek pat, kaip ir taigos miestelių, iki kurių žiemą neveda jokie keliai, kasdienybė. Ligoninių vadovai ir Sveikatos apsaugos ministerijos biurokratai retsykiais apsikeičia kaltinimų salvėmis, bet sprendimų nėra, o ministras – penkias savaites bunkeryje. Tai yra atostogauja.
Antrą savaitę Registrų centrui gulint nokdaune pagaliau atsiradęs S. Skvernelis feisbuke padūsavo, kad Lietuvoje klesti žiauri tradicija ieškoti kaltų ir juos nubausti. Rimtai, premjere? Priešingai. Valdant žaliųjų valstiečių daugumai politinės atsakomybės oficialiame Vilniuje ne daugiau nei už Kremliaus sienų, o sankcijų ir baudų vėzdu mojuojama verslui ir piliečiams prieš nosis. Tik vienas pavyzdys: už apsauginės kaukės nedėvėjimą įvestos baudos nuo 500 iki 1 tūkst. eurų fiziniams asmenims ir nuo 1,5 iki 6 tūkst. eurų įstaigų vadovams. Adekvatu? Taip, nebent Rusijoje.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
