Asmeninis archyvasPrieš „Nemuno aušrai“ atiduotą kultūros ministro postą sukilę menininkai, kultūros sektoriaus atstovai ir juos palaikantys aktyvūs piliečiai išmintingai pasirinko pagrindinį protesto taikinį, į kurį nepataikyti neįmanoma. Juo tapo prezidentas Gitanas Nausėda, pirmąjį protesto mitingą rugsėjo 25 d. neatsitiktinai surengus būtent S. Daukanto aikštėje priešais prezidentūros rūmus.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
G. Nausėdai skriejanti kritika, net užsienio teatrų salėse aidint „Gėda Nausėda“, yra ir pelnyta, ir efektyvi. Įtampai jau beveik pasiekus virimo temperatūrą, G. Nausėda po nuotolinio pokalbio iš Niujorko paskyrė Ignotą Adomavičių kultūros ministru, nors reikėtų labai pasistengti surasti dar blogesnį kandidatą. Joks smulkios ar vidutinės įmonės direktorius taip atmestinai nerengia darbo pokalbių į jokią poziciją, ką jau kalbėti apie vadovo, kaip G. Nausėda ir premjerė Inga Ruginienė formavo šį ministrų kabinetą.
Netrukus pasipylė ne tik efektyvūs, bet ir efektingi protestuojančios kultūros bendruomenės smūgiai prezidentui į paširdžius, kai jo globos atsisakė tokie gilias tradicijas turintys kultūros renginiai, kaip kino festivalis „Scanorama“ ar Vilniaus knygų mugė. Ir tai buvo tik lavinos pradžia.
Iš tiesų ir šis trumputis epizodas, ir visa I. Ruginienės Vyriausybės formavimo epopėja yra itin iškalbinga, išryškinusi ir taip plika akimi matomas prezidento silpnybes bei ydas. Joms suskaičiuoti vienos rankos pirštų gali ir nepakakti.
Atsainumą jau minėjau, tačiau G. Nausėdai labai svarbus lojalumas, kuris iškeliamas virš kandidatų kompetencijos ir netgi pačios prezidento institucijos reputacijos. Geriausias pavyzdys – žaibiškai išreikštas pasitikėjimas švietimo, mokslo ir sporto ministre Raminta Popoviene, kurios sprendimą padalinti abiturientams po 10 balų neteisėtu jau pripažino ir Generalinė prokuratūra.
Meno ir kultūros asmenybių protestas prieš G. Nausėdą yra ir atoveiksmis į ilgus metus iš jo sklidusią panieką ir dviveidiškumą.
Klausimų kelia ir prezidento žmonos Dianos Nausėdienės įtaka. Savaime tai nėra blogai, jei bet kuriam vadovui ar vadovei sutuoktiniai duoda naudingų patarimų ar įžvalgų. Tačiau pirmosios Lietuvos poros atveju vis dažniau asmeninė nauda ir asmeniškumai tampa sprendimų pagrindu. Politikų ir žurnalistų sluoksniuose aptarinėjamos net kelios viena kitai neprieštaraujančios istorijos, kodėl G. Nausėda į performuojamą Vyriausybę užkirto kelią kultūros ministrui Šarūnui Biručiui. Cituojant pastarojo praeities politinį bendražygį, „vaizdelis nekoks“.
Ir tai ne atsitiktinumas, o sistema. Prisiminkime G. Nausėdos siūlymus „atšalti“ jam neįtikusiems ministrams Raimundui Karobliui ir Linui Linkevičiui. „Atšalti“ pasiųstas ir teisėju neskirtas kitas ministras Eimutis Misiūnas ką tik prieš Lietuvą laimėjo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme. Tačiau savo patarėjus G. Nausėda sodina į karjeros liftą ir palydi žodžiais: „Aš juos paimu, jie sustiprėja, o tada atiduodu dirbti valstybei.“ Sarkazmas tai ar tuštybė?
G. Nausėdai vis dar trūksta ir patirties, nors jau tiksi septintieji prezidentavimo metai, ir elementarios nuojautos. Kaip galima taip atitrūkti nuo žemės, kai praėjus penkioms dienoms po I. Adomavičiaus paskyrimo, kai net nešališki stebėtojai matė jo fiasko, prezidentas dar prašė kultūros bendruomenės duoti ministrui šansą ir kalbėjo apie bandomąjį laikotarpį.
Asmeniškumų ir nuoskaudų perteklius bei patirties ir nuovokos stygius lėmė itin komplikuotus santykius su konservatoriais (kaltė abipusė), dėl kurių G. Nausėda metėsi į glėbį socialdemokratams, tapo jų melu ir manipuliacijomis grįstos rinkimų kampanijos bendrininku ir galiausiai auka. Prezidento ir ypač jo patarėjų retorika nors ir vaizdinga, bet, švelniai tariant, nesolidi. G. Nausėda nesugebėjo pakilti virš lietuviškos politinės kultūros, kuri, pripažinkime, nėra aukšto lygio, ir tapti moderatoriumi bei vizijų ir idėjų generatoriumi.
*****susije*****
Tas pats ir kalbant apie visuomenės grupes, kurias jis surūšiavo labai primityviai: vienoje pusėje – nuskriausti daugiausia regionų gyventojai, kitoje – verslas ir didmiesčių (tik Vilniaus?) liberalai. Nusirista iki sveikinimų homofobiško Šeimų maršo mitinge. Meno ir kultūros asmenybių protestas prieš G. Nausėdą yra ir atoveiksmis į ilgus metus iš jo sklidusią panieką ir dviveidiškumą.
Ironiška, bet G. Nausėdą kenselina ir socialdemokratai, į kuriuos jis visą save investavo. Seimo dauguma jau atmetė prezidento veto dėl gėdingų Baudžiamojo kodekso pataisų, kuriomis siekiama švelnesnių bausmių čekiukų skandalo herojams.
Šį rudenį G. Nausėda atrodo silpnas kaip niekada. Tik kaltas jis pats, ne vitaminų trūkumas. O prezidentauti dar liko pusketvirtų metų iki 2029-ųjų vidurio. Sudėtinga geopolitinė situacija, ne patys šviesiausi ekonomikos horizontai, bene silpniausia premjerė, dar blankesnė Vyriausybė, braškanti koalicija ir visų nukenselintas prezidentas nėra geriausias derinys.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
