Popiežiaus Pranciškaus viešnagė neabejotinai bus svarbiausias ir įdomiausias šių metų įvykis Lietuvoje.
Praktikuojantiems katalikams ir nuoširdžiai tikintiems žmonėms tai nuostabi šventė, kitiems – proga išgirsti popiežiaus žinią, galbūt pakartoti atjautos, žmogiškumo pamokas, atkreipti dėmesį į negeroves, apie kurias nuolat kalba Pranciškus, padiskutuoti apie Bažnyčios vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje ir šių dienų Lietuvoje.
Vyresnieji, be abejo, prisimins 1993 m. Jono Pauliaus II vizitą, mėgins palyginti abu popiežius, anų ir šių dienų Lietuvą.
Jonas Paulius II, gimęs ir didžiąją dalį gyvenimo praleidęs Lenkijoje, pasižymėjęs kaip nuožmus kovotojas prieš komunizmą, ką tik iš SSRS priespaudos išsivadavusiai gležnai Lietuvos valstybei buvo ir milžiniškas autoritetas, ir artimas, savas. Po priespaudos ir veidmainystės dešimtmečių religinį pakilimą išgyvenančiai visuomenei Jonas Paulius II ne tik siekė įkvėpti ryžto, bet ir mokė susitaikyti bei atleisti. Tai sunkios pamokos, tad nieko nuostabaus, kad kai kas jų nesuprato iki šiol. Ar ne ironiškai atrodo pastarųjų metų kovos dėl paminklų Lukiškių aikštėje ar nauja kelių konservatorių iniciatyva viešai pasmerkti visus Lietuvos komunistų partijai priklausiusius asmenis?
Per dviejų popiežių vizitus skiriantį ketvirtį amžiaus Lietuva neatpažįstamai pasikeitė. Tada atsilikusi, vos prieš porą mėnesių laikinuosius pinigus pakeitusi į litus ir vos prieš kelias dienas paskutinius okupantų karius išlydėjusi valstybė susidūrė su naujais iššūkiais – kovojo su organizuotu nusikalstamumu, mokėsi gyventi laisvos rinkos sąlygomis, kūrė ir tvirtino svarbiausias valstybės institucijas.
Šiandien esame sėkmingiausias pasaulio valstybes vienijančių klubų (Europos Sąjungos, NATO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) nariai, bet tuo pačiu ir ramus pasaulio užutėkis, kad ir prie aktyvios geopolitinės seisminės zonos. Eikvojantis laiką ir energiją mažareikšmėms intrigoms – nuo neapykantos mūšių feisbuke iki epidemijos mastą įgaunančios paranojos aukščiausiuose valdžios sluoksniuose, pasireiškiančios oponentų niekinimu, draudimų manijomis ir sąmokslo teorijomis. Linkstantis į stabmeldystę ir neatsikratantis sovietinio mentaliteto (puikus pavyzdys – iš Vyriausybės bei Seimo rūmų sklindantys raginimai to bei ano nedaryti bent jau popiežiaus vizito metu). Praktikuojančių katalikų gretos per pastaruosius 25 metus Lietuvoje taip pat aptirpo, o nuoširdžių – ko gero, dar labiau.
Šis popiežius myli mažas šalis. Kas sakė, kad jam nepatiktų ir atvira, drąsi bei rūpestinga?
Tad, bent jau iš pirmo žvilgsnio, argentinietis Pranciškus ir jo svarbiausios veiklos Lietuvai nėra itin aktualios bei didžiajai visuomenės daliai mažai suprantamos. Popiežius pirmiausia ėmėsi darbų Bažnyčios reputacijai tvarkyti – vykdoma Romos kurijos ir „Vatikano banko“, praeityje įsivėlusio į pinigų plovimo skandalus, pertvarka, taip pat liautasi dangstyti seksualiai vaikus išnaudojusius dvasininkus, nors, reikia pripažinti, postūmį šiems pokyčiams davė Benediktas XVI.
Pranciškus daugeliui atrodo itin artimas dėl retai nuo veido išnykstančios šypsenos, charizmatiškos asmenybės, pietietiško šiltumo ir ypatingo gebėjimo kalbėti ir bendrauti taip, kad kiekvienas išgirstų sau aktualią ir tinkamą žinią. Galbūt dėl to Pranciškus toks populiarus, pritraukė liberalių pasaulio visuomenės sluoksnių simpatijas, nors ir nuvylė kai kuriuos užkietėjusius konservatorius. Prie to, tenka pripažinti, prisidėjo ir pasaulinė žiniasklaida, pokyčių Bažnyčioje laukiančią visuomenę maitinanti skambiomis antraštėmis ir dažnai paviršutinišku turiniu.
Kitas išskirtinis šio popiežiaus bruožas – nuoširdus ir aktyvus rūpestis labiausiai nuskriaustaisiais. Priešingai nei kovotojais su skurdu pasiskelbę mūsų valdantieji, šią temą eskaluojantys asmeniniams reitingams paremti, visuomenei skaldyti, bet vengiantys realių reformų, Pranciškus iš tiesų trokšta užgydyti giliausias šio pasaulio humanitarines žaizdas – jo dėmesys sutelktas į konfliktų zonas ir pabėgėlius, nepaisant jų rasės bei tikėjimo.
Tai – apleista pasaulio žaizda, tapusi trąša populizmui, ypač gajam Rytų Europoje ir jau užvaldžiusiam ne vieną šalį. Tai, pagaliau, elementaraus žmogiškumo testas. Turbūt tai mums norės pasakyti ir Pranciškus.
Galbūt reikėtų išgirsti. Ir liautis būti nuskriausta, išmaldos prašančia, verkšlenančia visuomene. Gal verta išlįsti iš provincialumo kiauto ir tapti šio pasaulio lydere. Šis popiežius myli mažas šalis. Kas sakė, kad jam nepatiktų ir atvira, drąsi bei rūpestinga?
Ovidijus Lukošius yra Alfa.lt ir IQ vyriausiasis redaktorius
