Asmeninis archyvasVakar „Panoramos“ laidoje „Nemuno aušros“ vadovas, kalbėdamas apie „Ignitis“ akcijų išpirkimą, pasakė ir pagrindinius motyvus, kodėl to siekiama.
Tai sutilpo į porą sakinių ir didesnė dalis žiūrovų, matyt, to net nepastebėjo tarp gausios populistinės retorikos apie valstybės kontrolę ir konservatorių nuodėmes.
Kas labiausiai erzina kai kuriuos politikus iš dabartinės koalicijos, tai mažųjų akcininkų atstovai valdyboje ir nepriklausomi valdybos nariai. Jų buvimas neleidžia kištis politikams tiesiogiai į įmonės valdymą. Neleidžia nurodyti, kas ir už kiek turėtų laimėti konkursus, neleidžia įsakyti priimti į darbą vienus ar kitus asmenis.
Tarptautinės gerosios valstybės įmonių valdymo praktikos viena iš pagrindinių paskirčių yra korupcijos prevencija, kad politikai negalėtų paversti valstybės valdomų įmonių savo partijų ar atskirų jų narių pajamų šaltiniais. EBPO valstybės įmonių valdymo gairės, prie kurių yra prisijungusi ir Lietuva, aiškiai nurodo – nepriklausomi valdybos nariai yra būtini tam, kad būtų užtikrintas skaidrumas ir politinės įtakos ribojimas.
Kaip kiekviena efektyviai veikianti ekosistema, taip ir įmonės turi turėti balansų ir atsvarų sistemą. Tik šiai sistemai egzistuojant gali būti subalansuoti pačios įmonės, vartotojų, politinių partijų ir kitų suinteresuotųjų šalių interesai. Tai vienintelis kelias išvengti korupcijos, valstybės turto švaistymo ir neefektyvaus valdymo.
Būtent valdybos, kai kuriais atvejais kartu su stebėtojų tarybomis, atlieka šį interesų balansavimo darbą. Ir nepriklausomų valdybos narių rolė čia yra ypač svarbi. Jie, atsakydami už savo sprendimus visu asmeniniu turtu, visada stengiasi rasti geriausius sprendimus įmonei, kontroliuoti įmonės vadovų darbą bei numatyti strategines kryptis. Būdami savo srities profesionalai, jie atneša į valstybės įmones naujausias žinias ir patirtis. Tuo tarpu politikai už savo sprendimus tokių asmeninių įsipareigojimų neprisiima – atsakomybė baigiasi kartu su kadencijomis.
Skirtingai nei politinė sistema, valstybės valdomos įmonės neturi politinio ciklo ir privalo būti nuo jo atribotos būtent per nepriklausomų valdybos narių įtraukimą. Politikų interesai išlaikyti nepagrįstai mažas energetikos kainas jau yra privedę ne vieną valstybės valdomą įmonę kitose šalyse prie situacijų, kai investicijų trūkumas į infrastruktūrą pradeda kelti grėsmę tvariam energijos tiekimui.
Tokių atvejų būta Graikijoje ir Bulgarijoje, kur dėl tarifų politizavimo valstybės įmonės kaupdavo milžiniškus nuostolius ir stabdydavo investicijas. Ispanija įšaldytų tarifų eksperimentą 2000–2013 m. baigė daugiau nei 30 mlrd. eurų „tarifų skola“, kurią galiausiai teko padengti mokesčių mokėtojams.
Todėl šiandien klausimas nėra tik apie „Ignitis“ akcijų kainą ar formalų kontrolės sustiprinimą. Klausimas yra, ar Lietuva pasirinks išlaikyti tarptautinę gerojo valdymo praktiką, kuri užtikrina atsvaras politikams, ar sugrįš prie laikų, kai valstybės įmonės buvo laikomos patogiu partijų finansavimo šaltiniu.
Artūras Jonkus yra „Salve Agency“ vadovas. Jo įžvalgas taip pat galite skaityti „Substack“ platformoje.
