IQVisuomenininko Andriaus Tapino sukeltas čekučių skandalas, atskleidęs, kaip metų metus savivaldybių politikai neteisėtai savinosi tarybų narių veiklai skirtas lėšas, sukėlė tikrą politinį žemės drebėjimą Lietuvoje, kuris galbūt baigsis šios Vyriausybės griūtimi ar net pirmalaikiais Seimo rinkimais.
Sunku suprasti sprendimus ir surasti pagrįstų argumentų, kodėl Vyriausybės ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderiai Ingrida Šimonytė ir Gabrielius Landsbergis pasirinko tokią išeitį iš šios aklavietės. Greičiausiai jie tiesiog pasiklydo tarp trijų pušų mėgindami išsaugoti švietimo, mokslo ir sporto ministrę Jurgitą Šiugždinienę, kuri, patekusi į šios pelkės vidurį, turėjo vienintelę gerą išeitį – atsistatydinti. Pelkė yra pelkė. Kuo labiau joje muistysiesi, tuo giliau įklimpsi. Tai ir darė ministrė, premjerė ir jų partija.
Ši gerą savaitę trukusi drama buvo tokia apgailėtinai banali, kad vėl pademonstruoti kone visi chrestomatiniai Lietuvos politinio cinizmo perlai: nuo Algirdo Mykolo Brazausko „vsio zakonno“ (rus. все законно, liet. viskas teisėta) iki Rolando Pakso „aš nekaltas, aplinka kalta“. Koks pasiektas rezultatas, parodo naujausi reitingai – TS-LKD nublokšta iš antros į ketvirtą vietą.
Pelkė yra pelkė. Kuo labiau joje muistysiesi, tuo giliau įklimpsi. Tai ir darė ministrė, premjerė ir jų partija.
Pirmalaikių rinkimų idėją atnešęs G. Landsbergis teigė, kad iškelti skaidrumo reikalavimai yra per aukšti, todėl reikia perkrauti visą sistemą. Abejotini argumentai. Nesiknaisioti degalinių šiukšliadėžėse ir nerankioti svetimų kasos kvitų neatrodo toks jau aukštas standartas, priešingai – žemiau plintuso. Vyriausybės atsistatydinimas ar pirmalaikiai Seimo rinkimai sistemos neperkraus, nes dauguma šios istorijos herojų, nepabijokime šių žodžių, vogę mokesčių mokėtojų pinigus, tiesiog išsisuktų.
Panagrinėkime kitą scenarijų, kokia būtų konservatorių padėtis, jei įvykiai būtų pakreipti kita linkme ir klostęsi šiek tiek kitaip?
J. Šiugždinienė nieko nelaukdama atsistatydina ir pažada grąžinti pinigus į Kauno miesto savivaldybės biudžetą. Savo padėtį, kaip padarė finansų ministrė Gintarė Skaistė, paaiškina ir kiti visuomenės įtarimų sulaukę ministrai, merai, Seimo bei savivaldybių tarybų nariai ir priima atitinkamus sprendimus, iš kurių vienas privalomas – grąžinti pinigus, kurių teisėto panaudojimo negali įrodyti. Tais atvejais, kai moralės normos lieka toli už nugaros – už degalus atsiskaitoma svetimomis kortelėmis, nuvažiuota šimtai kilometrų karantino metu ir panašiai, – reikalaujama atsistatydinti iš pareigų ir šalinama iš partijos (J. Šiugždinienės atvejis būtent toks, bet ji, priešingai, sulaukė partijos ir premjerės paramos).
Tai turėtų pasekmių. Galbūt kur nors prireiktų pirmalaikių mero ir vienmandatėse išrinktų Seimo narių rinkimų. Tikėtina, dalis (galbūt ir absoliuti dauguma) Seimo ir savivaldybių narių atsisakytų paklusti partijos sprendimui ir perbėgtų į kitas frakcijas. Galbūt valdančioji dauguma taip aptirptų, kad Vyriausybė nebeturėtų pakankamo palaikymo Seime ir vis tiek turėtų atsistatydinti. Ir galiausiai vis tiek nepavyktų išvengti pirmalaikių parlamento rinkimų.
Bet tai būtų tikras sistemos perkrovimas, o ne jo parodija, kurią siūlo G. Landsbergis. Ir konservatorių padėtis būtų visiškai kitokia – pradėję apsivalymo vajų jie nuo kalniuko stebėtų, ką ruošiasi daryti socialdemokratai, liberalai, valstiečiai ir beveik visų kitų reikšmingesnių partijų atstovai.
Į čekučių skandalą panirusi Lietuva nėra išskirtinė. Štai viena pamokoma istorija iš Švedijos, tapusi kone chrestomatiniu pavyzdžiu ir žinoma kaip „Toblerone“ skandalas.
1995 m. tuomet 38-erių socialdemokratė ir ministro pirmininko pavaduotoja Mona Sahlin buvo realiausia kandidatė pakeisti premjerą Ingvarą Carlssoną. Bet žiniasklaida atskleidė, kad ji tarnybine kredito kortele mokėjo už asmeninius pirkinius, tarp jų ir šokolado „Toblerone“ batonėlius, davusius vardą šiam skandalui. Politikė iš viso išleido 50 tūkst. kronų (įvertinus infliaciją šiandien tai būtų apie 7 tūkst. eurų). Ji tuoj pat atsistatydino iš pareigų, grąžino valstybei pinigus. Vėliau ji grįžo į politiką ir net vadovavo socialdemokratų partijai, tačiau 2017-aisiais jos karjera nutrūko dar kartą, paaiškėjus, kad ji vengė mokėti mokesčius.
Ši švediška istorija leidžia padaryti kelias išvadas. Kad ir kaip susiklostytų lietuviškas čekučių skandalas, skaidrumo viršūnės pasiekti nepavyks, kaip ir iš esmės pakeisti požiūrio į mokesčių mokėtojų pinigus. Rinkėjai linkę atleisti politikams. Susimovusiems gal net labiau nei suklydusiems. Ir jei ši istorija neduos konkrečių rezultatų, ne mažiau svarbus pats procesas. Kitaip visoje Lietuvoje bus „vsio zakonno“. Kaip Baltarusijoje. Ir kaip Kaune.
Ovidijus Lukošius yra IQ žurnalo vyriausiasis redaktorius.
BEREKLAMOS:
