Ilgai siekiamybe laikytas demokratinis valstybės raidos kelias šiandien darosi vis mažiau patrauklus. Demokratijos kokybę tiriančios organizacijos reiškia susirūpinimą: praėjusiais metais demokratijos pasaulyje buvo mažiausiai per pastaruosius penkiolika metų, kasdienes atakas patiria žmogaus ir piliečių teisės. Ne tik jų gynėjai.
Aiškinimų, kas lemia tai, ką politikos mokslininkai jau senokai įvardija kaip „demokratijos susitraukimą“ arba „demokratijos recesiją“, „posūkį nuo demokratijos atgal“, yra ne vienas. Svarstoma, kad kai kuriose jaunose demokratijose nespėjo susiformuoti stiprios, piliečiams atskaitingos politinės institucijos, neužtikrinamas rinkimų skaidrumas, stokojama ne tik drausmingai besielgiančių partijų, bet ir pasitikėjimo jomis.
Demokratijos šalyje plėtra tiesiogiai susijusi ir su augančiomis gyventojų pajamomis bei gerėjančia gyvenimo kokybe, manoma, kad didelį smūgį demokratijai gali suduoti ekonomikos krizė. Stiprų to efektą buvo galima matyti po 2008 m. pasaulyje kilusios finansų krizės, kai visuomenės nusivylimas, auganti nelygybė ir žlugę lūkesčiai dėl staiga gerėjančio gyvenimo atvėrė kelią į valdžią liberalios demokratijos idėjas neigiančioms politinėms jėgoms. Į populizmą linkę judėjimai valdžioje siekia atmesti „stabdžių ir atsvarų“ sistemą, galią koncentruoti vykdomojoje valdžioje ir jokiais būdais nesileisti į sutarimo paieškas ar bendradarbiavimą.
Visos šios prielaidos – priklausomos vienos nuo kitų. Yra galybė pavyzdžių pasaulyje, kur, net ir esant ne iki galo susiformavusioms demokratinėms institucijoms ar egzistuojant didelei ekonominei ir socialinei atskirčiai, o politikoje veikiant pavienėms populistinėms jėgoms, valstybė vis tiek drąsiai žengia demokratijos keliu. Todėl pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama tam, kas visus šiuos procesus įgarsina ir išverčia į jiems palankią retoriką. Politinių lyderių įtaka demokratijai susitraukti dažnai nebepriklauso nuo jokių kitų priežasčių.
