Pirmoji kibernetinė ataka surengta 1988 m. lapkričio 2 d., kai tuometis Masačusetso universiteto studentas, o dabar jo profesorius, Robertas Tappanas Morrisas sukūrė Morriso kirminu pramintą skaitmeninį kenkėją, kuriuo buvo užkrėsti daugiausia JAV kompiuteriai.
Virusas sulėtindavo kompiuterių darbą taip, kad šie tapdavo nenaudingi, taip pat automatiškai sukurdavo kitą kenkėjo kopiją. R. T. Morrisas buvo pirmas žmogus, nuteistas už nusikaltimą kibernetinėje erdvėje. Jam skirta lygtinė trejų metų laisvės atėmimo bausmė, viešieji darbai ir 10 tūkst. JAV dolerių viršijanti bauda. Studentas teisme aiškinosi taip norėjęs išmatuoti, kaip plačiai paplitęs internetas.
Jei, praėjus trims dešimtmečiams, mėgintume atsakyti į R. T. Morriso sau iškeltą klausimą apie interneto dydį, reiktų kalbėti ne tik apie tinkle sujungtus milijardus prietaisų, neišmatuojamą galybę duomenų, bet ir apie interneto įtaką žmonių likimams, politiniams sprendimams, verslui, švietimui. Ta įtaka, be abejonės, teigiama, tačiau ir toliau nepavyks išvengti grėsmių – nuo tyčinių nusikaltimų ar karinių kibernetinių veiksmų iki elementaraus gyvenimo dėsnio, kad ir naudingiausios permainos visuomet pareikalauja aukų, nes atsiranda nenorinčių ir nesugebančių prisitaikyti. Ar technologiniai pokyčiai ir jų plėtros greitis jus gąsdina jau dabar? Negalime nuraminti. Ekspertų vertinimu, tai, kas vyksta dabar, yra tik ledkalnio viršūnė, ir šių procesų greitis bei mastas netrukus privers suglumti net kibernetinius entuziastus.
Vienas įdomiausių neseniai girdėtų pasiūlymų, kaip ateičiai pasiruošti patiems ar bent parengti jaunąją kartą, – mesti šalin anglų, arabų ar kinų kalbos pamokas ir išmokti vieną programavimo kalbų. Programos jau dabar pusėtinai verčia iš daugybės kalbų, netrukus šios technologijos bus dar labiau ištobulintos ir visiems prieinamos, tad reikėtų mokytis bendrauti ne su kitakalbiais pasaulio piliečiais, o su dirbtinio intelekto įrenginiais, kad pavyktų jiems duoti komandas ir skirti užduotis.
Technologinių iššūkių tema tokia plati, kad ją būtų galima nagrinėti ištisus metus ir paskirti visus šio žurnalo numerius. Šį kartą dėmesį sutelkėme vos į du aspektus – valstybių kibernetinį saugumą ir technologijų įtaką melui įsigalėti viešajame bei politiniame gyvenime. Šios temos dabar itin populiarios spaudos puslapiuose, tarptautiniuose ir net Lietuvoje vykstančiuose renginiuose, tačiau sulaukia tikrai per mažai vietos politikų dėmesio.
Kibernetinis saugumas turėtų būti prioritetinė tema, nes taikiniu gresia tapti kiekvienam asmeniui, bendrovei, įstaigai ar valstybei, o piktadarių sąrašas taip pat ilgas – išpuolius gali surengti ne tik priešiškai nusiteikusios kitų šalių vyriausybės, bet ir teroristų organizacijos, aktyvistai ar pavieniai pamišėliai. Dabar dažniausiai kalbama apie atakų sukeltus finansinius nuostolius. Pasaulinės išlaidos kibernetiniam saugumui užtikrinti artėja prie 100 mlrd. eurų ribos, o virtualiųjų vagių padaroma žala bent keletą kartų didesnė. Tačiau nerimą ypač turėtų kelti ne tik tai, kad šie finansiniai nuostoliai kasmet tik augs, bet ir didėjanti tikimybė, jog kibernetiniai išpuoliai gali pareikalauti gyvybių. Vaizdžiai tariant, žmonija neapsaugota nuo kibernetinės Rugsėjo 11-osios.
Kibernetiniai išpuoliai gali pareikalauti gyvybių – žmonija neapsaugota nuo kibernetinės Rugsėjo 11-osios.
Kitas mums nerimą turintis kelti aspektas yra tai, kad viena agresyviausių kibernetinių užpuolikių yra Rusija. Šios šalies saugumo tarnybos kaltinamos pavogusios informaciją, kuria manipuliuodamos gali daryti įtaką netrukus vyksiantiems JAV prezidento rinkimams ir šantažuoti prezidento postą siekiančią Hillary Clinton. Rusija įtariama surengusi kibernetines atakas prieš Estiją 2007-ųjų balandį vykstant riaušėms dėl Bronzinio kario skulptūros iškėlimo iš Talino centro, taip pat prieš Gruziją 2008-ųjų rugpjūtį, kai kilo karas.
Kita mažiau nagrinėta kibernetinė grėsmė yra virtualiojoje erdvėje skleidžiamos melagingos informacijos įtaka žmonių mąstymui ir sprendimams. Socialiniai tinklai, suteikiantys stulbinančias galimybes bendrauti ir keistis informacija, daugelį įstumia į vienpusės informacijos aklagatvį – bendraujant tik su bendraminčiais lengva užsikrėsti iliuzija, kad visas pasaulis mąsto taip pat, o pusiau tiesa yra absoliuti tiesa. Praradus kritinio mąstymo įgūdžius, kyla pavojus tapti interesų grupių, sukčiaujančių politikų ar neatsakingos žiniasklaidos auka. Nuo visų šiame komentare minimų grėsmių saugotis pirmiausia reikia patiems – pasirūpinti saugumo įranga ir nuolat plėsti savo akiratį.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius
