Šiuolaikinė vergija plačiosios visuomenės dėmesį vos kelioms akimirkoms dažniausiai patraukia tik tada, kai žiniasklaidoje pasirodo kraupių pranešimų apie šimtus žmonių, palaidotų po nelegalaus fabriko griuvėsiais kurioje nors Pietryčių Azijos valstybėje. Tačiau išnaudojimas yra ir mūsų šalies problema – tikslus jos mastas nežinomas, bet gerokai didesnis, nei daugelis galėtų įsivaizduoti.
Kaip šiame numeryje rašo žurnalas IQ, Lietuva su šiuo reiškiniu tvarkosi itin prastai, o šalies piliečiai, kaip ir daugelio kitų valstybių, kurias užklumpa dideli migracijos procesai, tampa nusikalstamų grupuočių aukomis. Į svetimą aplinką patekę kalbos nemokantys asmenys yra lengviausiai pažeidžiami, jiems trūksta drąsos ar paprasčiausių žinių ieškoti pagalbos, o išnaudotojai veikia net Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Švedijoje. Pabėgėlių krizė šią problemą tik paaštrino – seksualinė prievarta, nelegalus darbas žeminančiomis sąlygomis, prekyba žmonėmis yra šios humanitarinės katastrofos palydovai.
Viena didžiausių šiuolaikinės vergijos problemų yra sunkiai nustatoma jos apimtis ir papročių, kultūros, religijos bei stereotipų nulemti skirtingi požiūriai, kurį asmenį reikėtų traktuoti kaip auką. Nukentėjusiomis turėtų būti laikomos ne tik per prievartą parsidavinėti verčiamos nepilnametės, bet ir už skolas ar itin mažą atlygį dirbantys žmonės, išnaudojami vaikai, vogti verčiami asmenys.
Tarptautinės darbo organizacijos duomenimis, pasaulyje šiuolaikinės vergovės spąstuose yra atsidūrę daugiau nei 21 mln. žmonių, 5 mln. iš jų išnaudojami sekso pramonėje. Darbas koncentracijos stovyklas primenančiomis sąlygomis labiausiai paplitęs Kinijoje, Pakistane, Indijoje, Rusijoje, Uzbekistane. Remiantis nevyriausybinės organizacijos „Verité“ informacija, Malaizijoje pusė elektronikos prekių pagaminama prievartinį darbą organizuojančiuose fabrikuose. Šalyse, į kurias dažniausiai emigruoja lietuviai, šiuolaikinės vergijos požymių daugiausia pastebima statybų versle ir žemės ūkyje.
Tapęs prostitučių ar nusikaltėliais paverstų žmonių gynėju riebių reitingų neužsiauginsi.
Žurnalas IQ šiame numeryje atskleidžia skandalingus faktus, kad Lietuva itin prastai tvarkosi su šia problema, o daugelį už tai atsakingų valstybės įstaigų apnikusi apatija ir aplaidumas. Problemos mastas išryškėja tuose šalies regionuose, kur atsiranda ambicingų savo pareigą atliekančių pareigūnų ar menkus išteklius sugeba sutelkti visuomeninės organizacijos. Kone visuotinai laikomasi nerašyto principo – nematau aukų, nėra ir problemos. Politikai šią temą ignoruoja, nes lengviausiai pažeidžiami asmenys į rinkimus neina, o tapęs prostitučių ar nusikaltėliais paverstų žmonių gynėju riebių reitingų neužsiauginsi.
Nebūtina dairytis į romų taborą, netgi reprezentacinėse Lietuvos sostinės vietose galima plika akimi pastebėti šiuolaikinės vergovės apraiškų – Pilies gatvėje elgetaujančius aplinkoje sunkiai susivokiančius asmenis prižiūri įtartini tipai, o prie Rotušės invalido vežimėlyje išmaldos kaulijančio asmens vėlyvą vakarą atvažiuoja pasiimti lengvasis automobilis.
Ką daryti? Kaip ir sprendžiant daugelį kitų problemų atsakymas yra toks pat ir labai paprastas: padėtų efektyvi valstybės institucijų veikla ir visuomenės švietimas.
Sąžinės priekaištų šešėlis pirmiausia turėtų kristi ant Vidaus reikalų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, kurių buvę vadovai, beje, turėjo milžinišką visuomenės pasitikėjimo kreditą. Darbo rezultatų statistiką paniškai bijančiai susigadinti teisėsaugai dažnu atveju patogiau auką ignoruoti ar paversti nusikaltėle, nei išaiškinti ir nubausti tikruosius niekdarius.
Lietuvos socialinės apsaugos sistema apskritai pasižymi aplaidumu ir nejautra visuomenės dugne atsidūrusioms šeimoms ir jų vaikams, kurie yra potencialios visų išnaudotojų aukos. Politikai irgi demonstruoja niekinantį požiūrį į labiausiai pažeidžiamus asmenis, klijuodami jiems „bambalių“ pravardes ar siūlydami diskriminuojančias prekybos alkoholiu taisykles tik kaimo gyventojams. Ši visuomenės piktvotė palikta rakinėti už etikos ir padorumo ribų balansuojančioms televizijų laidoms, nelaimingus žmones paverčiančioms makabriškų šou klounais.
Lietuvą krečia siaubingos asocialių šeimų tragedijos, tad nuoširdus rūpestis ir šių problemų sprendimai galėtų tapti svarbia, o gal net pagrindine artėjančių rinkimų tema. Tačiau apie tai tylima, o aukščiausią cinizmo lygį demonstruoja iš vienos degradavusios partijos į kitą perbėgęs veikėjas, vaizdo klipuose mojuojantis bulvariniu Anglijos laikraščiu, pozuojantis prie butaforinių užtvarų ir gąsdinantis „pabėgėlių invazija“. Tai jau net ne cinizmas, bet nužmogėjimas.
