Meniu
Prenumerata

sekmadienis, lapkričio 24 d.


KOMENTARAS
O jei Turkija nesutiks…
Evaldas Labanauskas
E. Labanauskas.

Tai būtų pesimistinis scenarijus, kuris, manyčiau, netaps realybe. Esu labiau linkęs tikėti, kad dar iki NATO viršūnių susitikimo Vilniuje liepos 11 ir 12 d. Turkijos parlamentas patvirtins Švedijos ir Suomijos narystę NATO.

Žinoma, po sausį Švedijoje vykusių protestų, kurių viename buvo pakarta Recepo Tayyipo Erdoğano iškamša, o kitame sudegintas Koranas, Ankara suvaidino diplomatinę isteriją ir vos ne tiesiai šviesiai pareiškė, kad blokuos Švedijos narystę NATO, skirtingai nei Suomijos. Dar prieš tai R. T. Erdoğanas žėrė daug rimtesnių argumentų, esą Švedija neįgyvendino prieš praėjusių metų NATO viršūnių Madrido susitikimą pasiektų susitarimų, tarp kurių – išduoti „sultono“ priešus Turkijai.

Dėl kilusio triukšmo Helsinkis iš pradžių šiek tiek „susimėtė“ ir net prakalbo, kad be Stokholmo žygiuos į NATO, bet vėliau sugrįžo prie pradinės idėjos, kad kartu turi įstoti į galingiausią pasaulyje gynybinį aljansą. Nenuostabu, tiek turint galvoje bendrą suomių ir švedų istoriją, tiek Švedijos reikšmę Suomijos ir visos Baltijos jūros gynyboje.

Švedijos vadovai atsiprašė už „sultoną“ įžeidusius protestus, bet Švedija yra demokratinė, žodžio laisvę ir teisės viršenybę palaikanti šalis, todėl protestų nedraus, o tuo labiau be teismo sprendimo neišduos asmenų, kuriems buvo suteiktas prieglobstis.

Turkai, o ypač didžiulę politinę patirtį turintis R. T. Erdoğanas – kieti derybininkai ir iš derybų su amerikiečiais neišeis tuščiomis, tad galiausiai turėtų pritarti Švedijos ir Suomijos narystei NATO.

Atrodytų, patinė situacija, ir švedams bei suomiams laikas atšaukti viešbučių Vilniuje rezervaciją. Bet skubėti nereikia. Visų pirma, po vasario mėnesio tūkstančius gyvybių nusinešusio ir milžiniškų nuostolių padariusio žemės drebėjimo Turkija sulaukė tiek rimtos NATO šalių, tiek ES, tarp jų – ir Švedijos, paramos. ES paramos Turkijai reikės ir daugiau. Šiuo metu būtent Stokholmas pirmininkauja ES ir kartu su Europos Komisija kovą surengs donorų pagalbos nuo žemės drebėjimo nukentėjusiai Turkijai (ir Sirijai) konferenciją.

Žinoma, kaip ir dauguma autoritarų ar į rinkimus einančių politikų, R. T. Erdoğanas to gali savo tautai nepranešti ir net atvirkščiai – kaltinti Vakarus dėl esą abejingumo tragedijai ir vaidinti vienintelį savo tautos gelbėtoją. O dar prieš žemės drebėjimą, kuris smogė „sultono“ populiarumui, parlamento ir prezidento rinkimai buvo paankstinti ir perkelti į gegužę. Vis dėlto tikėtina, kad, jei R. T. Erdoğanas ir jo šalininkai juos vėl laimės, Korano deginimo korta bus padėta į stalčių ir retorika pasikeis, nes juk teks valdyti šalį toliau.

Taip, yra tikimybė, kad ir po rinkimų turkai užims kietą poziciją, bet tada turėtų rankoves prie derybų stalo atsiraitoti JAV. Panašiai nutiko ir 2019 m. pabaigoje, kai Turkija blokavo NATO gynybos planų Baltijos šalims ir Lenkijai atnaujinimą. Net po to, kai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda iš susitikimo su R. T. Erdoğanu išėjo pasišokinėdamas iš laimės, nes jis esą atsisakė savo veto, reikalai pajudėjo tik po pusmečio, kai derybų rimtai ėmėsi amerikiečiai. Turkai, o ypač didžiulę politinę patirtį turintis R. T. Erdoğanas – kieti derybininkai ir iš derybų su amerikiečiais neišeis tuščiomis rankomis, tad galiausiai turėtų pritarti Švedijos ir Suomijos narystei NATO.

O jei Turkija vis dėlto nesutiks su Švedijos ir Suomijos naryste? Tada Turkijos lauks izoliacija ir tai atsilieps R. T. Erdoğano ambicijoms būti aktyviu geopolitiniu veikėju tiek Artimuosiuose Rytuose, tiek Pietų Kaukaze. Turkijos ekonomika taip pat sulauks padarinių. Paprastas faktas – didžiausia jos prekybos partnerė yra ES, kurioje nepasitikėjimas Ankara tik augs.

Tačiau didžiausią smūgį teks priimti pačiai NATO. Visų pirma, tai atims galimybę ypač sustiprinti Šiaurės ir Rytų flangą, nes tiek Švedijos, tiek Suomijos kariniai pajėgumai yra stiprūs. Antra, tai paplaus NATO pagrindus, nes Šiaurės Atlanto sutarties preambulė skelbia, kad sutarties šalys yra „įsipareigojusios saugoti savo tautų laisvę, bendrą paveldą ir civilizaciją, grindžiamą demokratijos, asmens laisvės bei teisės viešpatavimo principais“. Bet į NATO šalis nebus priimta, nes laikosi būtent šių principų. Trečia, tai suskaldys Aljansą ir paskleis abejones, ar ir atakos atveju visos šalys narės pritars taikyti 5-ąjį straipsnį. Tai, tikėtina, paskatins naujų saugumo formatų paieškas ir tarpusavio gynybos sąjungų sudarymo bangą.

O kaip su Suomija ir Švedija? Jos prarastų mažiausiai, todėl jų diplomatai nepuola į isteriją. Žinoma, iš džiaugsmo šokinėjantis Kremlius galėtų vėl pradėti grasinti ir reikalauti „finliandizacijos“, bet po pralaimėjimų Ukrainoje Maskva ne tokia jau baisi. Be to, abi šalys yra ES narės ir šios sutartys numato tam tikras, nors ir ne tokias rimtas kaip NATO, garantijas. Taip pat tikėtinas abiejų šalių įsitraukimas į dvišales ar daugiašales gynybos sąjungas, kurių užuomazgos radosi dar prieš šių oficialų prašymą įstoti į NATO.

Evaldas Labanauskas yra IQ biuro Briuselyje vadovas

BEREKLAMOS:

2023 03 01 06:40
Spausdinti