Klasikine prasme žodis „politika“ dar nuo Aristotelio laikų reiškia „valstybės valdymą“. Net ir šiandien labai išplėtus politikos reikšmę šis svarbiausias jos elementas nepasikeitė. Politikais vadiname žmones, kurie siekia valdyti valstybę: skelbia savo idėjas, dalyvauja rinkimuose ir, jei juos laimi, imasi atsakomybės už šalies valdymą.

Modernūs laikai politikoje siejami su demokratine valdymo sistema, kai politikai dažniausiai buriasi į partijas ir dalyvauja laisvuose rinkimuose. Partijos yra labai svarbus demokratijos „išradimas“. Taip rinkėjai gali aiškiai atpažinti, kokių idėjų ir pasaulėžiūros laikosi politikai. Partijos apibendrina bei išgrynina idėjas ir jas paverčia nuosekliomis ideologijomis. Partijos taip pat prisiima atsakomybę, kad bus laikomasi paskelbtų idėjų, ir kontroliuoja savo narius, kad šie vadovautųsi politinės organizacijos priimtomis programomis ir taisyklėmis. Mat atskiras individas paprastai linkęs būti nenuoseklus ir keisti savo nuomonę, žiūrėti savo asmeninės naudos ir elgtis oportunistiškai. Žinoma, esama ir bemaž šventų žmonių, kurie save aukoja kitiems ir laikosi savo pozicijos iki mirties. Tačiau daugeliu atvejų politikai turi eiti į kompromisus, derinti savo pozicijas ir bendromis pastangomis siekti geriau valdyti valstybę. Politinės partijos šį procesą įrėmina, suteikia aiškumo politinių sprendimų procedūroms ir formuoja politines tradicijas. Priešingu atveju vyktų kovos be taisyklių, kur kiekvienas kaunasi už save ir savo idėjas ar interesus. Pastarųjų mėnesių Lietuvos politika akivaizdžiai tolsta nuo tradicinės politikos principų. Vis daugiau ženklų, kad partijos praranda savo, kaip svarbiausio politinio darinio, įtaką. Taip atsiranda padrikų, besiblaškančių politikų grupelių, kurios kalba apie kažkokias vertybes, bet niekas nežino, kokios jos. Tačiau juos vienija vienintelis tikslas – gauti progą „pavaldyti“ valstybę, turėti politiko ambicijas tenkinantį statusą ir postą. Tokią situaciją paskatino Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) posūkis į oportunizmą dar prieš Seimo rinkimus, kai siekiant trumpalaikio populiarumo nuspręsta partijos sąrašą sustiprinti nepartiniais asmenimis. Niekaip kitaip, kaip rinkimų oportunizmu, to negalima pavadinti, nes kviestos pačios įvairiausios asmenybės, kurių pasaulėžiūra ir idėjos labai skirtingos. Arba neturinčios nuoseklių idėjų, bet labai norinčios „pavaldyti“. Kad tai trumpalaikiai tramplynai į politiką be ideologinės atsakomybės, aiškiausiai parodė Dovilės Šakalienės viražai per Seimo frakcijas. Ji geriausiai atspindi tipišką nepartinio politiko atsakomybę – jei nesi jokios partijos narys, gali bet kada pasirinkti trumpalaikį sau naudingą sprendimą. Nėra jokios atsakomybės politinei organizacijai, niekas nesudrausmins, jog kitą kartą nesulaukti partijos paramos rinkimuose. Atsakomybė rinkėjams yra toks mistinis reiškinys, kad politikai jį naudoja tik tuomet, kai nebegali racionaliai paaiškinti savo sprendimų. Štai ir iš partijos pasitraukusi socialdemokratų grupelė dangstosi ta mistine atsakomybe rinkėjams, nors negali konkrečiau nurodyti, kas tai yra. Kiek lengviau suformuluoti tikslą „neleisti prie valdžios konservatorių“. Realiai tai tėra oportunistiškas noras patiems dar pabūti „prie valdžios“. Tokį tikslą žmonės nesunkiai supranta ir atpažįsta. Per kelis dešimtmečius Lietuvos rinkėjai išsiugdė bent tokį atpažinimo įgūdį.

Politika taps oportunistika – kiekvienas politikas galvos apie savo interesus ir norės matyti rezultatą čia ir dabar.

Dabartinę partijų eroziją bene labiausiai skatina LVŽS oportunizmas ir premjero noras remtis ne partiniais dariniais, o atskirais politikais. Tai leidžia jaustis nevaržomiems jokių susitarimų tarp partijų. Juk atskiri parlamentarai, remiantys Vyriausybės projektus, niekaip negalės reikalauti kokių nors derybų ar kompromisų su dominuojančia LVŽS frakcija. Partijų skaldymas ir smulkinimas mažina konkurenciją ir valstiečiams žaliesiems – net Ramūnas Karbauskis pripažino, kad Seime, be konservatorių, neliko jokios opozicijos, visi užsiėmę vidiniais nesutarimais ar problemomis. Tokioje aplinkoje net ir darant klaidų galima nebijoti, kad opozicija tuo kaip nors pasinaudos. Tačiau partinės sistemos nykimas veda į pačios politikos degradavimą. Vietoj ideologinės konkurencijos ir nuoseklių programų gausime tik nuolatinį smulkių interesų ir padrikų idėjų kratinį. Politika taps oportunistika – kiekvienas politikas galvos apie savo interesus ir norės matyti rezultatą čia ir dabar. Kuo tai gresia? Rizikuojame galutinai prarasti ilgalaikio planavimo gebėjimus. Jau seniai minima problema, kad politiniai planai netrunka ilgiau nei Seimo kadencija. Tačiau, nykstant partiniams dariniams, net ir toks planavimo ciklas gali pasirodyti kaip nepasiekiamas tikslas. Politinė atsakomybė už sprendimus būtų visiškai išplauta ir netgi rinkimuose bus sunku susigaudyti, ką kaltinti dėl nepateisintų lūkesčių. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius