Yra tokių pasaulio kraštų, kur prezidento rinkimuose mažiau nei pusės rinkėjų pasitikėjimą pelnęs kandidatas jau po pirmo suklastoto turo paskelbiamas 146-procentiniu nugalėtoju. Tokia yra Putino Rusija.
Esama šalių, kur už iki gyvo kaulo įgrisusį nemylimą ūsuočių beveik niekas nebalsuoja, bet jam iš anksto nupaišoma 80-procentė pergalė. Tokia lukašenkinės Baltarusijos tvarka ir bananinis teisingumas.
Yra ES, kurios komisarus renka ar skiria nežinia kas – gal mes patys ką nors pažymime antroje biuletenio pusėje per savivaldybių rinkimus. O gal viskas ne taip paprasta – kas neturi po ranka guglinimo aparato, iškart nepasakys. ES galbūt jau turi prezidentą, o gal tokia institucija dar tik planuojama. To irgi be guglo neišsiaiškinsi. Apskritai ES įkurta tam, kad Vokietija ir Prancūzija nebe kariautų, o prekiautų. O antpelniais dalytųsi su mumis. Aišku, tai yra gerai, bet į viską turim žvelgti iš tolo, nes nei Merkel patarinėti dėl „Nord Stream 2“, nei su Macronu diskutuoti dėl eilinio Depardieu atsivertimo į stačiatikius nėra prasmės.
ES visų pirma yra plieno ir anglių sąjunga, todėl nereikia puoselėti iliuzijų ar skųstis, kad kieno nors moralė neatitinka mūsų normų. Tai organizacija, kurioje net anglams nuobodu. Joje beveik visiems nuobodu – tarsi vaikams bažnyčioj, bet visi kenčia iki mišių pabaigos, nes giminaičiai už kantrumą žadėjo saldainių. Mes mėgstam pakiaulinti ES bažnyčiai – į patarnautojus prie altoriaus reguliariai deleguojam visokius uspaskius, jedinstvininkus – vis viena niekas už tai mūsų nenubaus.
