Asmeninis archyvasAtpratome nuo gerų naujienų šiame krizių, pandemijos ir karų talžomame pasaulyje, tačiau šįkart vienos tokios sulaukėme.
Spalio 15 d. vykusiuose Lenkijos visuotiniuose rinkimuose opozicijos partijos iškovojo 248 iš 460 Seimo mandatus ir 66 iš 100 mažiau įtakos turinčiame Senate. Aštuonerius metus šalį valdanti populistinė nacionalistinė „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partija rinkimuose gavo daugiausia balsų, tačiau net juos sudėjus su kraštutinės dešinės „Konfederacijos“, taip pat perlipusios 5 proc. barjerą, jėgos valdančiajai daugumai sudaryti nepakanka. „PiS rinkimus laimėjo, bet pralaimėjo“, – ironiškai skelbė žiniasklaidos antraštės.
Kuo šie rinkimai Lenkijoje svarbūs Lietuvai ir kodėl jų rezultatus reikėtų vertinti kaip palankius, nepaisant pastaraisiais metais nusistovėjusių gerų ir dalykiškų dviejų valstybių santykių?
Pirmiausia, populistinės ir nacionalistinės PiS valdoma Lenkija yra tapusi nenuspėjama ir nepatikima. Ne, ji nėra draugiška Rusijai ir jos lyderiai nespaudžia rankos Vladimirui Putinui kaip PiS ideologijai artimas Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas, spalio viduryje su Kremliaus diktatoriumi susitikęs Kinijoje. Tačiau isteriškas Lenkijos elgesys dėl Ukrainos grūdų eksporto pagrįstai leidžia abejoti, kad kritiniu atveju egoistiniai interesai nusvertų sąjungininkės įsipareigojimus.
IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.
Trečia PiS kadencija sucementuotų jau ir taip giliai šaknis įleidusį autoritarinį režimą, griovusį teisės viršenybės principus, mindžiusį žmogaus teises ir ribojusį žiniasklaidos laisvę, o visuomeninį transliuotoją pavertusį valdžios propagandos ruporu.
PiS ištobulino politinės korupcijos schemas, kai plačiai dalijant pašalpas perkamas piliečių palankumas, apmokant tų pačių mokesčių mokėtojų pinigais ir maskuojant tokiais kilniais tikslais kaip demografinių problemų sprendimas, nors iš tiesų tų problemų neišsprendžia. Galiausiai pergalei pasiekti pajungiamos net valstybės įmonės ir kitos institucijos – prieš rinkimus Lenkijoje buvo dirbtinai atpiginti degalai, o centrinis bankas, nepaisydamas aukštos infliacijos, sumažino palūkanų normą. Geri pavyzdžiai užkrečia, blogi – dar labiau. Lietuvos populistai jau anksčiau mėgdžiojo Lenkijos valdžios sprendimus, ir nors triukų su benzino kainomis ar palūkanų normomis nepavyktų pakartoti, yra daugiau būdų tariamą politikų gerumą finansuoti mokesčių mokėtojų pinigais.
Populistams įprasta žaisti nostalgija ir tempti į praeitį, kartu pavogti brangiausią turtą – ateitį.
Šiuos rinkimus visų pirma reikėtų vertinti kaip Lenkijos pilietinės visuomenės pergalę ir brandą. Rezultatą lėmė rekordiškai aukštas piliečių aktyvumas ir net taikytos strategijos, kurioje apylinkėje ir už kurią partiją balsuoti. Tai – pavyzdys ir kitų Europos valstybių liberaliems visuomenės sluoksniams, tarp jų ir Vokietijai bei Prancūzijai, kuriose populistiniai judėjimai pravėrė duris į parlamentus ir net taikosi į vyriausybes.
Prieš PiS balsavę lenkai pavargo nuo visuomenę skaldančios politikos, manipuliacijų, veidmainystės ir nuo PiS ginamų vertybių, kurios artimesnės Rusijai ar Iranui nei moderniai Europos valstybei. Populistams įprasta žaisti nostalgija ir tempti į praeitį, kartu pavogti brangiausią turtą – ateitį. Čia turbūt niekas neprilygs V. Putinui, sunaikinusiam mažiausiai dviejų ar trijų Rusijos kartų ateitį, jei ši šalis apskritai sugebės sugrįžti į civilizuotą pasaulį. Tačiau ir Lenkijai teks eikvoti laiką ir energiją, kol pavyks užgydyti PiS paliktus randus – atgauti pasitikėjimą Europoje, atkurti demokratines institucijas ir sureguliuoti jų pusiausvyrą pačioje Lenkijoje.
Į premjero postą pretenduojančio Donaldo Tusko, patyrusio politiko, praeityje jau vadovavusio Lenkijos vyriausybei, o vėliau ir Europos Vadovų Tarybai, laukia ilgas kliūčių ruožas – formaliai nepartinis prezidentas Andrzejus Duda yra artimas PiS, tad būtent šiai partijai gali suteikti pirmą šansą formuoti vyriausybę. Tai kainuotų daug laiko ir gali atvesti į pirmalaikius rinkimus, jei nebus spėta patvirtinti kitų metų biudžeto. Daugumos Seime nepakaks atmesti prezidento veto, Konstituciniame Tribunole dominuoja PiS šalininkai, paskirti devynerių metų kadencijai, o Lenkijos centrinio banko pirmininkas yra PiS lyderio Jarosławo Kaczyńskio asmeninis draugas.
Net ir pavykus sutarti dėl koalicijos ir pasidalyti postus, naujosios Lenkijos daugumos laukia išbandymai – suderinti plataus spektro politikų, nuo kraštutinės kairės iki centro dešinės, požiūrius ir interesus pareikalaus ypatingos kantrybės ir išminties. Tai išsklaidys stabilumo iliuziją, bet tuo ir žavi demokratija – gebėjimu keistis, ieškoti kompromisų ir kartu stiprėti. Lenkija, atrodo, sugrįžo iš autokratijos šalikelės į demokratijos greitkelį. Jei jai iš tikrųjų pavyks, tai bus geriausia, kas nutiko šiais metais Lenkijai, Lietuvai ir gal net Europai.
Ovidijus Lukošius yra IQ vyriausiasis redaktorius
BEREKLAMOS:
