Kad ir kas sudarytų naująją šalies Vyriausybę, jos laukia sunkūs laikai. Po sumaišties, kurią kėlė dukart premjeru ir kartą prezidentu bandęs būti Rolandas Paksas, beje, šių rinkimų žvaigždės Remigijaus Žemaitaičio politinis krikštatėvis, visą XXI a. premjerai turėjo tūkstančius problemų, išskyrus vieną – be didesnių kliūčių sulaukdavo kadencijos pabaigos.
Šie laikai baigėsi, bet prisiminkime šiek tiek istorijos.
Gedimino pr. 11 raktus iš R. Pakso 2001-ųjų liepą perėmęs Algirdas Mykolas Brazauskas padirbėjo iki Seimo kadencijos pabaigos pusketvirtų metų, o po rinkimų dar dvejus su puse metų vadovavo naujai Vyriausybei. Ši, tiesa, žlugo Naujajai sąjungai (socialliberalams) pasitraukus iš koalicijos, bet socialdemokratai išlaikė valdžios vairą rankose iki 2008 m. Seimo rinkimų darbą tęsiant Gedimino Kirkilo mažumos Vyriausybei. Po to ketverius metus premjeru dirbo konservatorius Andrius Kubilius, 2012 m. jį pakeitė socialdemokratas Algirdas Butkevičius, 2016-aisiais ministro pirmininko postą perėmė ant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos bangos iškilęs Saulius Skvernelis, o 2020-aisiais po 30 metų pertraukos į premjero postą grįžo moteris, bet Ingrida Šimonytė nubėgo visą distanciją, priešingai nei po devynių mėnesių suklupusi pirmosios Vyriausybės vadovė Kazimira Prunskienė.
Šioje Lietuvos istorijai skirtoje pastraipoje slepiasi dar viena veikėja, kurios žvaigždė ėmė kilti 2000-aisiais prie Vyriausybės vairo stojus R. Paksui. Tai – tuomet niekam nežinoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos biurokratė Vilija Blinkevičiūtė, tapusi Naujosios sąjungos deleguota tos pačios ministerijos ministre. 2006-aisiais griūvant socialdemokratų ir socialliberalų koalicijai V. Blinkevičiūtė peršoko į socialdemokratų vagoną ir pabaigė antrąją ministrės kadenciją. Stabilumas ir lankstumas, kurio nepavydėtų nebent Viktoras Orbánas.
Pirmoji premjerės V. Blinkevičiūtės karjeros kliūtis bus V. Blinkevičiūtė.
Per tuos aštuonerius metus pensininkų mylimos ministrės sukauptas politinis kapitalas netikėtų dividendų davė praėjus šešiolikai metų – V. Blinkevičiūtei atsivėrė kelias į premjerės postą socialdemokratams laimėjus pirmąjį ir, mažai abejonių, antrąjį Seimo rinkimų turą. Kad ir kokiais skambiais epitetais rytą po rinkimų buvo vadinama ši pergalė, ji gana kukli – koalicijai sudaryti vargiai pakaks trijų partijų, nebent bus nerta į „Nemuno aušros“ dilgėles. Prezidentas Gitanas Nausėda, pasiryžęs bet kam, kad tik valdžioje nebūtų konservatorių, tam, atrodo, neprieštarauja.
Visgi, jei V. Blinkevičiūtė neišsisuks ir bus išprievartauta palikti Briuselį bei suformuos ministrų kabinetą, stabilių vyriausybių laikai nugrims į istoriją. Pirmoji premjerės V. Blinkevičiūtės karjeros kliūtis bus V. Blinkevičiūtė. Europos Parlamente ji pasižymėjo nebent tuo, kad vengė bet kokio viešumo, renginių ir žiniasklaidos dėmesio, kas yra visiškas politiko oksimoronas. Rinkimų kampanijos metu pasirodžiusiuose šykščiuose interviu socialdemokratų lyderė klupo ir nervinosi dėl švelniai saldžiarūgščių klausimų, o jos atsakymuose daug raidžių ir žodžių, bet beveik jokios prasmės. Socialinės žiniasklaidos laikais ji pati tieks žaliavą patyčioms ir interneto memams, kurie lyg sieros rūgštis grauš socialdemokratų reitingus.
Ne mažesnį pavojų V. Blinkevičiūtei, kuriai teks įrodinėti kompetenciją ir susikurti reputaciją, kels galimi koalicijos partneriai. Visai neseniai Vyriausybei vadovavęs S. Skvernelis, kad ir kokį postą gautų, bandys būti šešėliniu premjeru. Ramūnas Karbauskis, nors neturi valdžios vairo, vis tiek mėgins vadeles tampyti nuo galinės sėdynės. Liberalai, kurių koalicijoje geidžia S. Skvernelis, prižiūrės, kad laisvos rinkos būtų daugiau nei socializmo. R. Žemaitaitis apskritai yra parako statinė, kuri, tik laiko klausimas, sprogs.
Nupiešus tokį gana niūrų scenarijų, matyt, kyla du klausimai. Ar yra kita išeitis ir kitas Vyriausybės variantas? Kokios viso šio laukiančio chaoso pasekmės Lietuvai ir kiekvienam asmeniškai?
Atsakymas į pirmą klausimą yra ne. Konservatoriams vargiai pavyktų sulipdyti stabilią Vyriausybę, ką ir minėti prezidentūros pasipriešinimą. Net jei V. Blinkevičiūtė išsisuktų nuo pažado vadovauti Vyriausybei, Gintauto Palucko lauktų daugmaž tiek pat vilkduobių.
Gera naujiena, o tai ir atsakymas į antrą klausimą, kad ir kokia silpna bus koalicija ir ministrų kabinetas, bent trumpuoju laikotarpiu didelės žalos nebus. Politikų vaidmuo yra perdėtas ir vertę šalyje kuria verslai bei savimi gebantys pasirūpinti gyventojai. Trapi koalicija reiškia daugiau diskusijų ir kompromisų, o ne sprendimų buldozeriu, kurių gana daug buvo S. Skvernelio laikais. Bus mažiau arogancijos, už kurią per rinkimus gana nedidelę sąskaitą gavo konservatoriai. Galbūt mažiau ir konformizmo, kuris Laisvės partiją atvedė iki bankroto.
O jeigu krizė ar karas? Tikėkite saldžiąja šių rinkimų porele G. Nausėda ir V. Blinkevičiūte. O visi kiti gelbėkitės, kaip išmanote.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ ir portalo Alfa.lt vyriausiasis redaktorius.
