Olga PosaškovaPrieš daugiau nei penkis šimtus metų per vos septynias dienas Anglijoje buvo parašyta satyrinė knyga „Pagiriamasis žodis kvailybei“. Jos autorius – Erazmas Roterdamietis – siekė ne juokinti, o pažadinti kritinį skaitytojų mąstymą. Knyga tapo vienu populiariausių to laikmečio leidinių, o po autoriaus mirties atsidūrė draudžiamų sąraše. Kodėl?
Perfrazuojant patį Erazmą: karalių ausys nepakenčia tiesos, todėl valdovai vengia išminčių. Ir – taip, neretai vengia ir buhalterių.
Skaičiuojantis paukštis
Norėdamas kalbėti apie buhalterius, pradedu nuo gamtos – nuo mažo, bet prasmingo paukščio. Gamtininkai pasakoja apie pilkąją pečialindą – nedidelį paukštį, kurio ritminga giesmė primena pinigų skaičiavimo garsą. Lotyniškas pavadinimas Phylloscopus collybita – „lapų stebėtojas, pinigų keitėjas“ – byloja dar daugiau.
Šis paukštis nuolat ieško vabzdžių tarp lapų, tarsi tikrintų apskaitą. Evangelijose žodis collybita žymi pinigų keitėjus Jeruzalės šventykloje. Pečialinda, kruopščiai tikrindama aplinką ir ritmingai „skaičiuodama“, tarsi palaiko gamtos pulsą. Ne veltui gamtininkai ją vadina gamtos buhalteriu.
Buhalterio darbas – kaip pečialindos giesmė: nepastebimas, bet palaikantis gyvybę. Jis tyliai, kantriai stebi ir skaičiuoja, leidžia organizacijoms gyvuoti ir kvėpuoti ritmingai, patikimai.
Šį vaizdinį prisimenu iš savo patirties sveikatos apsaugos sistemoje. Kai tik imdavau kalbėti apie gydymo įstaigų darbo efektyvumą, apie būtinybę skaičiuoti, analizuoti ir pagrįsti sprendimus, viešumoje iš karto būdavau vadinamas „buhalteriu“. Iš pradžių – tarsi tai būtų priekaištas. Tačiau man tai visada skambėjo kaip komplimentas.
Žodis „buhalteris“ man reiškia tylų profesionalumą, atsakomybę ir pasitikėjimą. Buhalteriai, kaip ir pečialindos, palaiko mūsų bendrąjį ritmą. O atsakomybė dažnai būna tyli, todėl ir nematoma.
Jeigu norime tvarios valstybės – mums reikia ne mažiau, o daugiau buhalterių mąstymo.
Skaičiai, kurie pasakoja istorijas
Už ką šiandien norisi tarti pagiriamąjį žodį buhalteriui? Visų pirma – už tai, kad jis skaičiuoja ne tik pinigus, bet ir pasitikėjimą.
Skaičiuoti – tai rūpintis. Rūpintis ne tik rezultatu, bet ir tuo, kas slypi už rezultatų. Kiekvienas apskaitos įrašas – tai ženklas apie santykį, apie pasitikėjimą, kurį reikia išlaikyti. Kai skaičiavimas ignoruojamas, griūva ne tik biudžetai – griūva pasitikėjimas.
Šią pamoką supratau dar būdamas kasininku – tai buvo mano profesinės kelionės pradžia. Pirmieji žmonės, su kuriais dirbau, buvo buhalteriai. Tada dar naiviai bandžiau juos sužavėti pasakodamas apie kiekvieną banknotą: portretą, datas, ženklus. Tačiau jie mane sužavėjo labiau.
„Jei tavo rodomuose banknotuose liktų tik skaičiai, ką apie juos bepapasakotum?“ – paklausė vienas jų. Ir parodė man, kaip buhalteris, pažvelgęs į paprastą įmonės balansą, geba papasakoti visą organizacijos gyvenimą. Be portretų, be spalvų – tik iš skaičių. Iš jų jie matė riziką, klaidas, augimą, viltį.
Tai buvo mano pirmoji rimta pamoka: skaičiai nėra sausi. Skaičiai pasakoja istorijas.
Nuo sakralumo – prie sąžinės
Tai žinojo ir Renesanso menininkai. Quentino Massyso apie 1514 m. nutapytame paveiksle „Pinigų keitėjas ir jo žmona“ dar matome moterį, skaitančią maldaknygę. Tačiau jau po kelių dešimtmečių kito flamando – Marinuso van Reymerswaele – paveiksle maldaknygę pakeičia apskaitos knyga.
Sakralumas persikelia: iš maldos – į sąžiningą skaičiavimą. Apskaita tampa naujojo pasaulietinio sakralumo simboliu, nes skaičiavimas, kai jis grindžiamas atsakomybe, tampa etikos pamatu.
Tik ne visur šis pokytis vyko tuo pačiu greičiu. Istorinės aplinkybės, religijos, monarchijos, ideologijos lėmė, kad Vakarų Europoje buhalterija tapo strateginiu auditu, o Rytų šalyse ilgai buvo suprantama tik kaip techninė kontrolė.
Vakarų buhalteriai tapo strategais, patarėjais, partneriais. O Rytuose jie dar ilgai buvo matomi tik kaip duomenų fiksuotojai.
Šiandien šis požiūris vis dar pasitaiko. Viešajame sektoriuje buhalteriai neretai klaidingai laikomi „kontrolieriais“, o ne „strateginiais partneriais“. Bet tai keičiasi. Ir turi keistis.
Kalba, kuria rašoma atsakomybė
Apskaita – tai įsipareigojimo kalba. Ja rašoma ne tik finansinė, bet ir etinė organizacijos istorija. Joje svarbus kiekvienas skaičius, kiekviena pastaba, kiekviena prasmė. Buhalteris – tai tylus pasitikėjimo architektas.
Todėl šiandien tarti pagiriamąjį žodį buhalteriui reiškia tarti pagiriamąjį žodį atsakomybei, profesiniam orumui ir tyliai drąsai.
Buhalteris rašo istoriją
Kodėl kalbu apie raštą? Todėl, kad žmogaus kalbos raida prasidėjo ne nuo eilėraščių ir ne nuo įstatymų. Ji prasidėjo nuo apskaitos.
Prieš daugiau nei penkis tūkstančius metų senovės Mesopotamijoje pirmosios molio lentelės buvo skirtos ne poezijai, o sąrašams: kiek kviečių turime, kiek galvijų liko, kas ką skolingas.
Šumerų civilizacija pirmoji suprato tai, ką mes kartais pamirštame: be tvarkingos apskaitos nebūtų nei prekybos, nei miestų, nei valstybės. Raštas gimė iš skaičiavimo poreikio.
Nuo molinių lentelių iki debesijos technologijų – buhalteris rašo civilizacijos istoriją. Ir net mūsų kultūros genijai jautė šį ryšį.
Štai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio piešimo albumėlyje, šalia nuostabios Mergelės ženklo kompozicijos, matome labai paprastą, bet reikšmingą dalyką – dažų sąrašą. Didžiausias kūrybos magijos meistras nepamiršta apskaityti dažų.
Net ir aukščiausia kūryba remiasi paprastu buhalteriniu principu: žinoti, ką turi, ką naudoji, už ką esi atsakingas. Nuo molinių lentelių iki M. K. Čiurlionio eskizų – buhalteris ir kūrėjas jungia tą pačią prasmę: iš tvarkos gimsta laisvė.
Tačiau šis suvokimas ne visur plėtėsi vienodai. Vakaruose buhalteris tapo strateginiu patarėju, o Rytuose dažnai liko matomas tik kaip techninis revizorius. Šis skirtumas nėra tik semantinis.
Jis paaiškina, kodėl Rytų Europos šalyse valstybės audito institucijos dažnai vadinamos kontrolės institucijomis, o Vakarų Europoje jau prieš kelis šimtmečius buvo steigti Audito rūmai.
Vienur – revizija ir kontrolė. Kitur – patarimas, pasitikėjimas, strateginė įžvalga. Ši skirtis formavo ir šiandienos buhalterio profesijos įvaizdį. Ir, kaip netrukus pamatysime, ji turėjo įtakos net tam, kas dažniausiai tapdavo buhalteriais.
Buhalter(ė)is nėra ragana
Kaip šiandien vertinama profesija, kuri padėjo pamatus civilizacijai? Yra vienas nemalonus reiškinys – profesijų feminizacija dažnai lemia jų prestižo mažėjimą.
Buhalterio profesija – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip lyties sudėtis paveikia darbo įvaizdį.
Sociologė Paula England, tyrinėjanti lyčių nelygybę darbo rinkoje, atlyginimų struktūrą ir šeimos sociologiją, 2016 m. kartu su kolegomis publikavo straipsnį „Occupational Feminization and Pay: Accounting for Women’s Progress in the Labor Market“ žurnale „Gender & Society“.
Tyrimas atskleidė, kad kai tam tikroje profesijoje daugėja moterų, vidutiniai atlyginimai dažnai sumažėja – ne dėl darbo pobūdžio pasikeitimo, o dėl visuomenėje įsigalėjusių lyčių stereotipų.
Kai keičiasi profesijos demografinė sudėtis, keičiasi ir jos ekonominė vertė. Tai rodo, kad atlyginimų nelygybė ir profesijų prestižas glaudžiai susiję su lyčių stereotipais.
Šie stereotipai turi gilias ir tamsias šaknis.
Rašytojos ir feministės Barbara Ehrenreich ir Deirdre English 1973 m. išleido knygą „Witches, Midwives, and Nurses: A History of Women Healers (Feminist Press)“, kurioje analizuoja, kaip moterys – gydytojos, pribuvėjos, žolininkės – per istoriją buvo sistemingai išstumtos iš medicinos srities.
Ypač tai paaštrėjo vyrams profesionalizuojant universitetinę mediciną. Moterys buvo persekiojamos kaip raganos ne dėl žalingų praktikų, o dėl grėsmės vyrų monopolijai.
Taigi Rytuose ir Vakaruose vystėsi dvi labai skirtingos profesijos sampratos. Tai ne tik geografinis, bet ir pasaulėžiūrų skirtumas.
Todėl šiandien ir matome tokią situaciją: Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Skandinavijoje aukšto lygio auditoriaus ar buhalterio pozicijose dirba daug vyrų.
O Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje ir kitose Rytų šalyse vyrauja moterys.
Bet tai keičiasi. Ir turi keistis.
Nes tikrasis profesionalumas neturi lyties.
Atsakomybė neturi lyties.
Skaičiai neklausia, kas tu. Jie klausia, ar esi atsakingas.
Naujas žaidėjas – dirbtinis intelektas
Ši skirtis aktuali ir šiandien, nes būtent dabar į mūsų profesijas ateina naujas žaidėjas – dirbtinis intelektas.
Ir štai klausimas: ar jis padės buhalteriui augti kaip patarėjui ir strategui, ar taps dar viena priemone fiksuoti ir kontroliuoti?
Tai klausimas ne tik apie technologiją. Tai klausimas apie mūsų vertybes, pasirinkimus ir profesijos ateitį.
Buhalteris – technologijų dirigentas
Dirbtinis intelektas šiandien žada daug: efektyvumą, greitį, automatizaciją. Tačiau kartu su šiomis dovanomis slypi ir pavojai: greitis be krypties, automatika be atsakomybės.
Verta išgirsti vieną svarbiausių balsų šioje temoje – Nobelio ekonomikos premijos laureatą Daroną Acemoglu. Jo mintys apie dirbtinio intelekto (DI) ateitį leidžia pažvelgti į buhalterio profesiją iš netikėtos, bet mums itin aktualios perspektyvos.
Jis išskiria du labai skirtingus DI raidos kelius. Ir nuo jų priklausys, kokia bus buhalterio ateitis: stipresnė, kūrybiškesnė ar susiaurinta, automatizuota.
Pirmasis kelias – DI kaip patarėjas.
Jis padeda analizuoti, prognozuoti, matyti ryšius ir siūlyti variantus. Bet sprendimų kontrolė lieka žmogaus rankose. Vairas – pas buhalterį. Tokiu atveju jis išlieka ne duomenų įvedėju, o verslo architektu, strategu, patikimu partneriu.
Antrasis kelias – autonominis DI.
Šiame scenarijuje DI ne tik padeda – jis perima: priima sprendimus, vykdo veiksmus, valdo procesus. Iš pirmo žvilgsnio – patogu, mažiau išlaidų? Tačiau pavojai – gilūs.
Pirmiausia – profesinio augimo praradimas. Sprendimų priėmimas yra ne tik darbas – tai erdvė tobulėti. Kai sprendžia DI, žmogus tampa stebėtoju, o ne kūrėju.
Antra – profesijos siaurėjimas. Autonominis DI gali išstumti ne tik mechaninius, bet ir analitinius gebėjimus.
Trečia – elgesys konfliktinėse situacijose. D. Acemoglu įspėja apie „viščiuko“ žaidimą: du automobiliai lekia vienas į kitą – laimi tas, kuris paskutinis pasuka. DI, mokytas laimėti, nenusuks, nes jis neturi empatijos, reputacijos jausmo, santykių. Jis efektyvus, bet nehumaniškas.
Technologijos neturi sąžinės. Neturi abejonės. Neturi intuicijos.
Todėl klausimas, kuris šiandien iškyla, – ne technologinis, o vertybinis.
Ar tikrai be buhalterio buvimo DI žinos, ką skaičiuoti?
Ar tikrai pasauliui reikia dar daugiau greičio?
O gal pasauliui šiandien reikalingi žmonės, kurie drįsta pasakyti: “Palaukime. Patikrinkime. Pasverkime.“
Skubotas efektyvumas dažnai kainuoja brangiausiai.
Laikas nupūsti dulkes ir prisiminti beždžionės letenos istoriją apie pasekmes.
Buhalteris valdo pasekmes
Buhalteris vertas pagyrimo, nes jis mato ne tik tai, kas parašyta eilutėse, – jis mato ir tai, kas slypi tarp eilučių.
Jis skaičiuoja ne tik pelną, bet ir pasekmes.
Buhalteris – tai paskutinė gynybos linija prieš reputacijos praradimą. Tai žmogus, kuris žiūri ne tik į greitą naudą, bet ir į paslėptas išlaidas. Ne tik į pergalę šiandien, bet ir į reputacijos kainą rytoj.
Jam dokumentai – tarsi laiko mašina: leidžia žiūrėti į praeitį, vertinti dabartį ir įžvelgti ateitį. Buhalteris mato visą žemėlapį. Ne tik fragmentus.
Taip, buhalterio profesijos – kaip ir visų kitų – ateitis priklauso nuo modernizacijos. DI žada greitį, skaidrumą, automatizavimą. Tačiau turime aiškiai suvokti: technologijos yra tik įrankis. Jos nepakeis vertybių. Nepakeis žmogiškojo požiūrio. Nepakeis gebėjimo matyti sistemą ir žmogų vienu metu.
Šiuos klausimus iškėlė dar Norbertas Wieneris – kibernetikos ir dirbtinio intelekto teorijos pradininkas. Jis perspėjo: kai mechanizmas tampa nekontroliuojamas, kai atsiskiria nuo žmogaus, jis praranda prasmę.
Savo knygoje „Dievas ir Golemas“ (1964) jis giliai analizuoja žmogaus, mašinos ir atsakomybės santykį. Tai – viena iš pirmųjų filosofinių refleksijų apie technologinę etiką. Viena jo mėgstamiausių metaforų – Williamo W. Jacobso apsakymas „Beždžionės letena“.
Beždžionės letena: norų pasekmės
Britų imperijos laikų Anglijoje pagyvenusi darbininkų šeima leidžia vakarą su šeimos draugu – karininku, grįžusiu iš Indijos. Šis parodo keistą talismaną – sudžiūvusią beždžionės leteną. Ji, kaip tikima, gali išpildyti tris norus. Tačiau įspėja: jos galia pavojinga.
Šeimininkas paprašo 200 svarų. Kitą dieną jų sūnus žūsta gamykloje, o šeimai įteikiama kompensacija – lygiai 200 svarų.
Gedinti motina pareikalauja antro noro – susigrąžinti sūnų. Naktį kažkas beldžiasi į duris. Išsigandęs tėvas ištaria trečią norą – atšaukti ankstesnį. Beldimas staiga nustoja.
Tylos ir siaubo akimirka – pamoka apie troškimus, kurie išsipildo ne taip, kaip tikėjaisi.
Buhalteris – išmaniosios partnerystės veidas
N. Wieneris primena: tikslai turi būti ne tie, kurie atrodo naudingi, o tie, kurie iš tiesų yra naudingi. Ne rezultatai bet kokia kaina, o pasekmių valdymas.
Bet kokio mechanizmo viduje turi būti kažkas, kas stebi, koreguoja, sustabdo. Kažkas, kas neleidžia trumpalaikei naudai virsti ilgalaikiu chaosu.
Toks žmogus – buhalteris.
Ir būtent tokie žmonės šiandien reikalingi išmaniajai partnerystei:
tarp technologijų ir vertybių,
tarp greičio ir išminties,
tarp progreso ir atsakomybės.
Buhalteris – išmanusis partneris
Jau esame išsiaiškinę: apskaita buvo tarsi pirmoji žmonijos organizuota technologija. Ir žmogus, veikiantis drauge su sistema, gali sukurti tvarią, prasmingą kombinaciją.
Kadangi dirbtinis intelektas – neįtikėtinai gabus mokinys, ne vienam gali kilti pagunda: o gal vis dėlto galima apsieiti be buhalterio.
Šį klausimą kelia ir Yuvalas Noah Harari, rašydamas apie dirbtinio intelekto pažadus ir pavojus. Kaip ir N. Wieneris, Y. N. Harari remiasi J. W. Goethe balade „Burtininko mokinys“. Tai – įspėjimo istorija apie galią be atsakomybės. Y. N. Harari teigia: tokia situacija – pavojingiausia.
Priminkime sau siužetą. Senasis burtininkas išeidamas paveda mokiniui prinešti vandens. Pastarasis, sumanus, bet nepatyręs, panaudoja burtažodį – arba, jei norite, DI pagalbą – ir šluotą paverčia tarnu. Tačiau nežinodamas, kaip šluotą sustabdyti, jis ima skęsti. Perlaužia šluotą, bet vietoje vienos atsiranda dvi. Dvigubai vandens. Dvigubai chaoso.
Jį išgelbsti tik laiku grįžęs mokytojas.
Šios istorijos esmė – aiški: įrankiai, ar tai būtų šluota, ar algoritmas, yra tiek pat naudingi, kiek juos suvaldyti gali žmogus. Dirbtinis intelektas – kaip šluota – neturi ribų, kol jų neapibrėžia atsakingas žmogus.
Jeigu tą žmogų pakeičia nekompetencija ar neatsakomybė, turime ne pagalbą, o katastrofą.
E. Muskas, mokinys ir 135 milijardų pamoka
Iš literatūros nusileiskime ant žemės. Šiandien tikra, gyva tokio neatsakingumo puota stebima JAV.
Elonas Muskas – kosmoso genijus, tapęs viešųjų finansų tvarkytoju, – savo veiklos pradžioje pažadėjo sutvarkyti visą valstybės tarnybą ir sumažinti federalinio biudžeto išlaidas 1 trilijonu dolerių.
Nepraėjus nė šimtui dienų, šis pažadas sumažėjo iki 150 mlrd., bet net ir ši suma ėmė tirpti.
Ne pelno siekianti organizacija "Partnership for Public Service" apskaičiavo: vien tik šių metų viduryje dėl tūkstančių tarnautojų atleidimų, jų perviliojimo, produktyvumo praradimo ir mokamų atostogų valstybė patirs iki 135 mlrd. dolerių nuostolių.
Ir tai dar ne viskas. Į šią sumą neįtrauktos būsimos išlaidos bylinėjimuisi dėl „efektyvumo departamento“ sprendimų.
Dar įdomiau: pačiame mokesčių sezono įkarštyje, remdamasis E. Musko rekomendacijomis, D. Trumpas atleido apie 7000 darbuotojų, atsakingų už pajamų surinkimą.
Jei JAV prezidentas būtų turėjęs gerą buhalterį, šis būtų priminęs:
– kad JAV kasmet nesurenka apie 700 mlrd. dolerių mokesčių,
– kad ši našta krenta sąžiningiems mokesčių mokėtojams,
– kad beveik 200 milijonų amerikiečių, pildančių deklaracijas, negaus konsultacijų, nes nėra kam jų teikti.
E. Muskas paskelbė, kad jau sutaupė 16 mlrd. dolerių. Tačiau, jeigu šalia būtų buhalteris, jis būtų iškart pastebėjęs:
– kad beveik pusė sumos priskirta vienai sutarčiai, kurios tikroji vertė ne 8 mlrd., o 8 mln.,
– kad kai kurios sumos įrašytos triskart,
– kad dalis sutarčių baigėsi prieš kelis dešimtmečius, valdant ankstesniems prezidentams.
Paaiškėjo, kad E. Musko vadovaujamas „efektyvumo departamentas“ analizavo finansinius duomenis ir ieškojo mažinimo galimybių naudodamas dirbtinį intelektą.
Tačiau DI, taikomas be atsakomybės, be žmogaus priežiūros, be etinių gairių, tampa klaidų daugikliu, ne sprendimu.
Ir kyla svarbiausias klausimas:
Ar E. Muskas taip elgtųsi su savo šeimos pinigais?
Šiandien matome vieną aiškų dalyką: už kiekvieno skaičiaus turi stovėti žmogus. Ne algoritmas. Ne šluota.
Ne genijus – buhalteris yra tikrasis išmanusis partneris
Drąsiai galime teigti: šiandien ne kosmoso genijus, o buhalteris yra tikrasis išmanusis partneris.
Be abejo, dirbtinis intelektas, duomenų analizė, mokestiniai pokyčiai keičia profesiją. Tačiau laimės tie, kurie savo ateities vizijoje matys buhalterį kaip konkurencinį pranašumą.
Ten, kur buhalteris bus strateginis partneris, augs verslas, stiprės viešasis sektorius, didės pasitikėjimas.
Ten, kur buhalteris bus tik sąnaudų eilutė, išsijungs šviesa.
Šv. Matas – buhalteris
Šį pavasarį lankiausi Florencijoje. Vienas įsimintiniausių sustojimų – Orsanmichele bažnyčia. Tai ne šiaip šventovė – tai buhalterių šventovė, tyliai stebinti šimtmečius trunkančius mainus tarp sąžinės ir skaičių.
Ten stovi šventasis Matas, buhalterių globėjas. Skulptūra, kurią apie 1420 m. sukūrė Lorenzo Ghiberti, buvo užsakyta Florencijos pinigų keitėjų gildijos – tuomet sujungusios ir bankininkus, ir buhalterius.
Šv. Matas laiko atverstą knygą, o joje iškalti žodžiai:
„Jėzus pamatė muitininką (t. y. buhalterį), pažvelgė į jį su gailestingumu ir pasirinkimu, ir tarė: sek paskui mane.“
Ši frazė – ne tik biblinis pašaukimas. Tai kvietimas, galiojantis ir šiandien.
Net dirbdamas su skaičiais, gali sekti sąžinės keliu.
Ir ten, šalia šv. Mato, mane aplankė mintis:
Pasauliui kartais nereikia dar vieno genijaus.
Pasauliui reikia dar vieno gero buhalterio.
Kuris tyliai neleidžia suirti pasauliui.
Šv. Mato paprašiau sėkmės visiems buhalteriams.
Visiems, kurie skaičiuoja ne tik pinigus, bet ir pasitikėjimą.
Su buhalterio vardo diena!
Šis straipsnis parengtas pagal „Countline“ Buhalterių dienos konferencijoje 2025 sakytą kalbą. Arūnas Dulkys yra ekonomikos mokslų daktaras, 2015–2020 m. dirbo LR valstybės kontrolieriumi, 2020–2024 m. LR sveikatos apsaugos ministru.
BEREKLAMOS:
BEKOMENTARU:
