Turtingiausiose pasaulio šalyse yra milijonai „dirbančių skurstančiųjų“ – žmonių, kuriems atlyginimai neleidžia peržengti skurdo ribos ir kurių darbo užmokestį tenka subsidijuoti valstybei. Ši parama išreiškiama mokesčių lengvatomis.
Idėja labai sena. Per Napoleono karus Anglijoje buvo įvesta Spinhamlando sistema – tam tikra lauko pašalpų programa, skirta augančioms duonos kainoms atsverti. 1795 m. Berkšyre esančio Spinhamlando kaimo valdžia patvirtino pagal patikrintas pajamas taikomų darbo užmokesčio priedų slankiąją skalę. Šeimų gaunami priedai priklausė nuo vaikų skaičiaus ir duonos kainų.
Ši sistema sulaukė kritikos, nes leido darbdaviams mokėti pragyvenimo neužtikrinančius atlyginimus, o skirtumą padengdavo mokesčių mokėtojai. 1834 m. Spinhamlando sistemą pakeitė Naujasis skurstančiųjų įstatymas, pagal kurį pašalpos mokėtos tik varguolių prieglaudose ir atstumiančiomis sąlygomis, kad žmonės norėtų grįžti į darbo rinką.
XX a. Spinhamlando principas atgaivintas. Tai padarė ne kas kitas, o laisvosios rinkos liberalas Miltonas Friedmanas. 1962 m. jis pasiūlė „neigiamą pajamų mokestį“, pagal kurį mažiau nei nustatyta riba uždirbantys žmonės ne tik nemokėtų vyriausybei mokesčių, bet ir gautų iš jos papildomų pajamų. Tuo siekta atjunkyti gyventojus nuo bedarbių pašalpų ir paskatinti dirbti. Ši sistema įgyvendinta Jungtinėje Karalystėje kaip gaunamų pajamų mokesčių lengvata.
Tuo pat metu bandyta padidinti gaunamas pajamas priimant minimalaus darbo užmokesčio įstatymus. Tačiau minimalus atlyginimas nesiekė pragyvenimą užtikrinančių pajamų lygio ir dėl to apčiuopiamai nesumažino išlaidų darbo užmokesčio subsidijoms.
2008 m. Jungtinėje Karalystėje mokesčių lengvatas, tarp jų darbo ir vaiko mokesčių kreditus, būsto pašalpą ir vietos mokesčių pašalpą, gavo maždaug 5,5 mln. dirbančių šeimų. Ėmus taikyti taupymo politiką, šis skaičius sumažėjo iki 4,3 mln. 2012 m. valstybėje buvo 11,4 mln. dirbančių namų ūkių, vadinasi, pragyvenimą užtikrinančių pajamų negavo stulbinantys 38 proc. Kitaip sakant, rinkos subalansuotas darbo užmokestis nepajėgė užtikrinti pragyventi būtinų pajamų 38 proc. dirbančių šeimų. Tai ir yra „dirbantys skurstantieji“.
Liepos 8 d. paskelbtame pranešime Jungtinės Karalystės iždo sekretorius George’as Osborne’as pristatydamas deficito mažinimo programą pasiūlė per kitus ketverius metus socialinio aprūpinimo biudžetą apkarpyti 12 mlrd. svarų sterlingų (17,2 mlrd. eurų). Iš jų 9 mlrd. svarų (12,9 mlrd. eurų) bus sutaupyta dirbančioms šeimoms nebeskiriant lengvatų.
Siekdamas tai kompensuoti, G. Osborne’as pasiūlė tuo pačiu laikotarpiu padidinti minimalų darbo užmokestį nuo 6,5 svaro (9,33 euro) iki 9 svarų (12,92 euro) per valandą. Toks žingsnis kainuos ne valstybei, o darbdaviams, todėl Jos Didenybės iždui lengvatų ir pašalpų sumažinimas reiškia gryną pelną. Fiskalinių tyrimų instituto (FTI) analizėje pateiktos išvados, kad iždui sutaupius 12 mlrd. svarų (17,2 mlrd. eurų) bendros pajamos dėl didesnio minimalaus darbo užmokesčio išaugs vos 4 mlrd. svarų sterlingų (5,74 mlrd. eurų). Kaip pasakė FTI vadovas Paulas Johnsonas, „piniginiu atžvilgiu naujasis minimalus darbo užmokestis gyventojams nė iš tolo nekompensuos mokesčių lengvatų“.
Tačiau net jei minimalus darbo užmokestis būtų padidintas pakankamai, kad atsvertų panaikintas mokesčių lengvatas, perkelti daugiau darbo sąnaudų nuo mokesčių mokėtojų ant darbdavių pečių – klaidinga strategija. Daugeliui (gal net daugumai) žmonių darbas ilgainiui taps nykstančiu pajamų šaltiniu.
Viena prognozių, kuria galima pasikliauti, yra tai, kad automatizuoti procesai vis labiau kėsinsis užimti dirbančių žmonių vietą. Per kitus 20 metų pavojus gali kilti iki 50 proc. dabartinių darbo vietų. Mažų mažiausiai reikia atsakyti į klausimą, ar pakaks naujų darbo vietų ir ar apskritai verta gaminti vis daugiau produktų siekiant išlaikyti žmones už vis kuklesnę algą.
Robotams vis labiau įsigalint, žmonėms reikės pajamų, kurios pakeistų atlyginimus. Mokesčių lengvatos yra vienas tokių pajamų šaltinių, o minimalus darbo užmokestis, atvirkščiai, didina pajamų priklausomybę nuo darbo. Tiesą sakant, keliant algas beveik neabejotinai bus sparčiau automatizuojama gamyba ir paslaugos. Ankstesni duomenys, kad minimalaus darbo užmokesčio įstatymai nesumažina darbo jėgos paklausos, šiandien gali neatremti sparčiai pingančio prekių gamybos ir paslaugų teikimo automatizavimo argumento.
Trumpai kalbant, jei G. Osborne’as rimtai ketina visiems užtikrinti pragyventi pakankamas pajamas, jam derėtų siekti nuo darbo rinkos nepriklausomų bazinių, arba piliečio, pajamų idėjos. Paprasčiausias būdas būtų suteikti visiems piliečiams besąlyginę mokesčių lengvatą, kuri po truputį augtų mažėjant darbo pajamoms.
Ir laisvosios rinkos šalininkai, ir socialistai mąstytojai jau seniai pasisako už bazinių pajamų sistemą. Tačiau ši mintis visada sulaukia dviejų kontrargumentų: esą visuomenė negali sau to leisti ir esą tai neskatintų žmonių dirbti.
Akivaizdu, kad pirmasis argumentas pažangiuose ūkiuose nebetinka, antrasis nereikšmingas, atsižvelgiant į tai, jog mūsų tikslas yra ne stiprinti paskatas dirbti, o suteikti žmonėms galimybę pragyventi nedirbant. Besąlyginės bazinės pajamos leistų ne visu etatu dirbti gyventojams, dabar priverstiems plušėti visą dieną už pernelyg menką atlyginimą. Be to, visi darbuotojai įgytų laisvės priimti tuos pačius sprendimus, kiek ir kokiomis sąlygomis dirbti, kokius dabar sau gali leisti tik didelio kapitalo savininkai.
