Kiekvieną kartą, kai susiduriame su problema, turime pasirinkti iš dviejų klausimų: „kas kaltas?“ arba „ką aš galiu padaryti?“. Šis pasirinkimas, man regis, yra be galo svarbus turint omenyje prezidento Gitano Nausėdos prie paminklo Jonui Basanavičiui ištartus žodžius apie tai, kad šiandien lietuvių tautinei tapatybei kyla pavojus.
Jei renkamės pirmąjį klausimą, apsiribojame priežasčių ir kaltininkų įvardijimu. Jei renkamės antrąjį, prisiimame atsakomybę prisimindami gerai visiems žinomus klasiko žodžius „lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“. Ką pasako šie žodžiai? Jie kalba apie du tapatybės dėmenis. Visų pirma, apie tai, kad mes ateiname į tam tikrą bendruomenę su jos kalba, tradicijomis, papročiais ir istorija, tapusia ne šiaip paprasčiausiu pasakojimu, o gyva atmintimi, mano kaip piliečio savastimi. Tačiau antras dėmuo yra noras, t. y. apsisprendimas, likti tam tikros tautos ar bendruomenės dalimi. Vadinasi, kalbame apie laisvą asmens apsisprendimą, apie tai, kad jis savo noru ne tik nusprendžia priimti paveldą, bet ir dalyvauja jį interpretuojant ir perkuriant.
Šiuo atžvilgiu tautinei tapatybei visada grės pavojus, tačiau problema nebus globalizacija ar kitos jėgos. Visa tai gali būti tik įtaką darančiais veiksniais. Tačiau galiausiai svarbiausias dalykas yra mūsų asmeninis apsisprendimas. Rašytojas Amosas Ozas, kurio šaknys veda į Vilnių, viename tekstų akcentuoja, kad „tapatybė yra prasminga tik tiek, kiek plačiai paliktos atviros durys išeiti“.
Jei durys užvertos, tapatybė tampa apsupta tvirtove, kurioje žmones išlaiko arba bauginimai anapus sienos esančia tikrove, arba baimė būti išvadintam išdaviku. Tačiau tapatybė tampa prasminga kaip laisvas įsipareigojimas kurti šios, o ne kitos tautos ir valstybės istoriją.
Kalbėdami apie tapatybės puoselėjimą, turime vengti dviejų kraštutinumų. Vieną jų rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas įvardijo kaip arogantišką diktatūrą tų, kuriems tiesiog nusišypsojo laimė šiandien, šią akimirką būti pasaulyje. Tai yra balso atėmimas iš mirusiųjų, kai jie arogantiškai nurašomi kaip atsilikę, nemadingi ir apskritai nebeturintys ką mums pasakyti. Kitas pavojus yra mirusiųjų diktatūra, kai dabarčiai bandoma primesti tam tikras praeities formas, kurios turi būti priimamos nekvestionuojamai ir nuolankiai. Tai dvasią skurdinanti formos nelaisvė, tai savotiškas Czesławo Miłoszo aprašyto pavergto proto aidas, kai vietoj autentiško būvio pasirenkamas dabarties konjunktūrai patogus išorinis kiautas.
Čia vėl verta pacituoti A. Ozą, kuris pabrėžė, kad „atsinaujinimas yra neįmanomas be senų dienų, o praeities tradicijos negalėtų gyvuoti neatnaujinamos“. Jis ragino ginčytis ne dėl to, kuris iš mūsų panašesnis į mūsų senelio senelį. Anot jo, dera svarstyti labiau substantyvius klausimus: ką mes darome su praeities kartų paveldu? Ką statome centre? Kas lieka pakraščiuose? Ką turime prie viso to pridėti? Kaip mes tai pridėsime? O kaip atmesime atgyvenusius dalykus?
Visa tai neįsivaizduojama be laisvo dialogo, be pagarbaus ginčo dvasios. Į šį ginčą turime žengti kukliai ir su pamatine prielaida, kad nesame teisuoliai, kurie žino tikrąją tapatybės esmę, o pašnekovai geriausiu atveju yra paklydėliai, kuriuos dera grąžinti į tikrąjį kelią. Ne, ir vieni, ir kiti įkūnija tai, ką reiškia būti lietuviu, nes tapatybė netelpa į vieną formą. Dialogas, kuriame apstu klausimų, ginčų, priešingai, nei kartais bandoma parodyti, mūsų nesilpnina, o kaip tik mus stiprina. Kaip tik manau, kad mus silpnina dažnai primygtinis raginimas atgauti kažkada buvusią vienybę, nes po tuo slypi noras užbaigti debatus, atmesti tam tikras pozicijas ir klausimus kaip skaldančius ir nekeltinus. Vienybė neturi virsti vienodumu, viena forma. Vienybė gali sužydėti tik mums gebant priimti ir gerbti kitų skirtingumą, vieniems kitus stengiantis įtikinti, o ne ką nors primesti iš galios pozicijų.
Ta proga ir palinkėčiau prezidentui skatinti šį dialogą, kuris būtų orientuotas ne į grėsmių paieškas, o į noro būti savo tautos ir valstybės kūrėjais žadinimą. Visa tai neįsivaizduojama be ypatingo dėmesio kultūrai ir švietimui. Tad antras palinkėjimas būtų susijęs su tuo, kad prezidentas šalia savęs nuolatos turėtų stiprią asmenybę, kuri jo komandoje kuruotų šias sritis. Man regis, tai, kad švietimas ir kultūra mūsų politikoje ilgą laiką buvo traktuojamos kaip ne didžiausios svarbos sritys ir dėl to lengvai išmainomos politinėse derybose, kaip tik ir yra smarkiai didesnė grėsmė mūsų tapatybei nei globalizacija. Juk būtent švietime ir kultūroje glūdi tie atsakymai ir paskatos, kodėl gimus lietuviu ir toliau verta puoselėti šią tapatybę.
Donatas Puslys yra Vilniaus politikos analizės instituto Medijų programos vadovas
