Praėjusiais metais nemaža dalis mokinių praleido svarbias pamokas. Kai kurie net iki penkių savaičių nelankė mokyklos, nes jų mokytojai streikavo. Greičiausiai šiems mokiniams tenka žymiai intensyviau dirbti šiuo metu, kad pasivytų praleistas temas. Net tie, kurie paslapčia džiaugėsi, kad dėl mokytojų streiko turi daugiau laisvo laiko, nebus patenkinti, jog dabar tenka mokytis dvigubu tempu.
Tačiau ne tik mokiniai ir mokytojai, bet ir politikai bei visa visuomenė gavo labai reikšmingą pamoką: jei laiku neatlieki namų darbų, vėliau tenka sumokėti žymiai didesnę kainą. Vyriausybė skubėjo įvesti mokytojų etatinį apmokėjimą, bet tikėjosi, kad be kruopščių namų darbų ir pasirengimo šis apmokėjimas „kažkaip praeis“. Nepraėjo. O vėliau nei paskubomis gaisrų gesinti vykusios Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų grupelės, nei derybos su ministerijoje apsigyvenusiais mokytojais jau nebegalėjo užlopyti paliktų skylių. Galiausiai viskas virto politine krize, kuri kainavo premjerui prieškalėdinę kelionę į Laplandiją, tris ministrus, virtinę komunikacijos klaidų ir nemenką smūgį jo ego.
Ir vis dėlto šios politinės pamokos neišmoks tie, kuriems labiausiai ji buvo skirta. Kaip ir anksčiau, didžiąją dalį sprendimų politikai darys tik tam, kad pasiektų trumpalaikį efektą. Namų darbai ir toliau bus atliekami atmestinai, su viltimi, kad „kažkaip praeis“.
Štai dabartinis biudžetas, dėl kurio taip stengėsi ir nerimavo premjeras, yra vieni iš namų darbų, kurie nepadaryti iki galo. Nors mokesčių perskaičiavimas ir perkėlimas iš vienos kišenės į kitą sudarė įspūdį, kad vyksta labai rimtas darbas, tačiau realiai šios pastangos tik pridengė skyles, kurios iki šiol neužtaisytos. Tarkime, kad ir realus nekilnojamojo turto apmokestinimas, kai būtų įvesti mokesčiai antrajam šeimos valdomam būstui. Daugybę metų kalbama, kad tai viena pagrindinių priemonių, kaip galima padidinti daugiau turto turinčių žmonių apmokestinimą ir mažinti socialinę nelygybę. Didesnes pajamas gaunantys lietuviai labiausiai mėgsta pinigus investuoti į papildomą būstą ir vėliau jį nuomoti, dažnai vengdami mokėti mokesčius. Tai skatina šešėlinę rinką, o būstų kainos yra neadekvačios gyventojų vidutinėms pajamoms.
Premjeras pats prisipažino, kad nors Vyriausybė turi parengtus projektus apmokestinti būstą, tačiau tokių mokesčių neįves, nes „tam dabar netinkamas laikas“. Galima suprasti, kad laikas tam niekada nebus tinkamas, nes visada reikės rūpintis populiarumo reitingais ar ruoštis rinkimams.
Koreguojant biudžetą lengva ranka iš Klimato kaitos specialiosios programos buvo paimta per 10 mln. eurų, nes skubiai reikėjo padidinti darželių auklėtojų, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir kultūros darbuotojų algas. Atrodytų, labai svarbu rūpintis didesniais atlyginimais, bet tai reiškia, kad mums visiems už tai teks sumokėti žymiai brangiau ateityje. Iki 2022 m. turime pasiekti prisiimtus įsipareigojimus smarkiai sumažinti aplinkos taršą, o to nepadarę turėsime mokėti baudas arba pirkti apyvartinius taršos leidimus. Šiemet neatlikti namų darbai vos po trejų metų, anot jau buvusio aplinkos ministro, taps maždaug 300 mln. eurų mokesčiu.
Dar vienas ateičiai atidėtų sprendimų ir trumpalaikio efekto pavyzdys – Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo išpirkimas. Vyriausybės motyvas paprastas – paėmus paskolą, galima per ilgesnį laikotarpį išdėstyti dabartines terminalo išlaikymo išlaidas, todėl trumpuoju laikotarpiu vartotojams teks mažiau mokėti už SGD. Tačiau tai vėlgi reiškia, kad mokėsime ilgiau ir brangiau bei būsime iki pat 2044 m. įsipareigoję turėti terminalą ir mokėti paskolą už jo įsigijimą. Jau kitoms Vyriausybėms teks sukti galvą, ką daryti su SGD terminalu. Gali būti, kad tuo metu Lietuvai dujų reikės gerokai mažiau, nes nuo 2021 m. turi pradėti veikti dujotiekis su Lenkija, kuriuo bus galima gauti dujas rinkos kainomis. Bet svarbiausia, kad Vyriausybė sprendžia trumpalaikį uždavinį sumažinti SGD terminalo išlaikymą čia ir dabar.
Premjeras teisus sakydamas, kad ši Vyriausybė ėmėsi kai kurių svarbių darbų, kurių vengė prieš tai vadovavę politikai. Už tai ji verta pagarbos. Tačiau vis tiek dominuoja instinktas, kad geriau atidėkime problemas ateičiai, jei dabar galime išsisukti priimdami trumpalaikį sprendimą. Todėl pamokos, kurias suteikė streikuojantys mokytojai, turbūt taip ir nepasiekė dabartinės valdžios sąmonės.
Spręsti problemas taip, kad jos neatsinaujintų kas kelerius metus, nėra lengva. Nesinori gaišti ties namų darbais dabar, net jei žinai, kad vėliau teks atidirbti dvigubai sunkiau. Mokiniai šiuo požiūriu bent jau atsakingesni – jie supranta, jog vis tiek egzaminus teks laikyti patiems. O politikai tikisi, kad egzaminus laikys jau kažkas kitas – tad kam persistengti dabar, jei rezultatai vis tiek atiteks nežinia kam.
Bet juk iš tiesų egzaminus laikysime mes visi. Mes gyvensime šioje šalyje, mokėsime vis didesnius mokesčius ir taisysime vis tas pačias klaidas.
Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
