Be konkrečių padarinių žmonių sveikatai, gyvybei ir šalių ekonomikai, COVID-19 pandemija išprovokavo globalias diskusijas apie žmogaus orumą, asmens laisves ir valstybės pareigą jas ginti, taip pat, reikalui esant, riboti. Autokratinės valdžios istoriškai nepraleidžia progos naudotis krizėmis tam, kad dar labiau praplėstų savo galias, tačiau Lietuva, kaip ir dauguma Europos šalių, yra liberali demokratija.
Pandemijos pradžia parodė, kad ES nebuvo pasiruošusi perimti lyderystės kovai su ja. Sprendimai buvo priimami nacionaliniu lygmeniu, ir tai po kelių savaičių privedė prie faktinės Šengeno erdvės griūties. Nors kovos su pandemija priemonės buvo gana panašios, Europos šalys gerokai skyrėsi spartumu ir ryžtu jas įgyvendinti.
Nyderlandų mokslininkai tyrė skirtingų Europos valstybių reakcijas į pandemiją, įvertino įvykių chronologiją ir užsikrėtusiųjų skaičių. Pagal dvi pagrindines priemones – mokyklų uždarymą ir karantino paskelbimą – Lietuva reagavo labai anksti. Ekstremalioji padėtis paskelbta vasario 26 d., nors pirmas COVID-19 atvejis nustatytas vasario 28 d. Mokyklos uždarytos kovo 13 d., nors tuo metu buvo tik 3 nustatyti užsikrėtimo atvejai. Prancūzijoje mokyklos uždarytos nustačius 3661, Ispanijoje – 4231, Vokietijoje – 4838, o Jungtinėje Karalystėje – 5683 atvejus. Nacionalinis karantinas Lietuvoje paskelbtas kovo 16 d., nors patvirtintų atvejų buvo tik 16.
Bandant paaiškinti skirtumus tarp Europos šalių, šioje studijoje remiamasi įvairiais veiksniais – nuo valdymo struktūros efektyvumo, sveikatos sistemos pajėgumo, šalies demokratiškumo ir piliečių laisvės indeksų iki pasitikėjimo valdžia bei tarpusavio pasitikėjimo. Intuityviai pirštųsi mintis, kad pagal šiuos rodiklius pirmaujančios šalys geriau ir susidorotų su pandemija. Pasirodo, ne.
Laisvesnėse ir demokratiškesnėse visuomenėse valdžiai gerokai sunkiau įvesti ribojimus be mokslinių pagrindimų ir dialogo su piliečiais. Tikimybė valdžiai susidurti su pasipriešinimu pilietinių laisvių apribojimams daug didesnė. Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, o ypač JAV organizuotos protesto akcijos prieš karantino paskelbimą. Lietuvoje tokių reiškinių beveik nebuvo.
Šalys, kuriose piliečiai pasitiki valdžia, turi didesnę laisvę pasirinkti priemones, žinodamos, kad valdžios sprendimas bus gerbiamas ir įgyvendinamas. Kita vertus, kadangi pasitikėjimas valdžia yra didelis, ji bus labiau linkusi teikti rekomendacijas, o ne įvesti draudimus. Panaši situacija yra šalyse, kuriose aukštas gyventojų tarpusavio pasitikėjimas: valdžia pasitiki, kad piliečiai patys pasirūpins savimi ir kitais pagal teikiamas rekomendacijas.
Laisvesnėse ir demokratiškesnėse visuomenėse valdžiai gerokai sunkiau įvesti ribojimus be mokslinių pagrindimų ir dialogo su piliečiais.
Taigi, rodikliai, kurie paprastai koreliuoja su mažesniu nusikalstamumu ir didesne ekonomine bei bendra gerove, pandemijos atveju nėra palankūs. Pasitikėjimo rodikliai neabejotinai nulėmė valdžios reakciją Švedijoje ir Nyderlanduose, ir, kaip žinome, kilo nelabai geros pasekmės.
Lyginant skirtingų valstybių sveikatos sistemų pajėgumą išaiškėjo, kad šalys, abejojančios savo gebėjimu susidoroti su pandemijos banga arba turinčios nedaug intensyviosios terapijos palatų, buvo linkusios nerizikuoti ir greičiau, griežčiau reaguoti.
Apibendrinant pasirodo, kad šalys, pasižyminčios laisvės bei demokratiškumo indeksų balais, didesniu pasitikėjimu valdžia, aukštesniu žmonių tarpusavio pasitikėjimu ir pajėgesnėmis sveikatos sistemomis, lėčiau sureagavo į pandemijos grėsmę ir dėl to labiau nukentėjo.
Lietuvos valdžios reakcija į pandemijos grėsmę ir visuomenės elgesys per karantiną buvo statistiškai pavyzdiniai. Pagal kompleksinę studiją, palyginusią priemonių efektyvumą, žmonių mobilumo išlaikymą ir karantino įtaką šalies ekonomikai, Lietuva užima ketvirtą vietą iš 37 EBPO narių. Tačiau Lietuvos gyventojai savo valdžios veiksmus per pandemiją vertino itin nepalankiai, iš ES šalių Lietuva – apatiniame ketvirtyje. Net italai ir belgai geriau vertino savo valdžių veiksmus, nors padėtis pas juos buvo tragiška.
Nėra klausimo, kad valstybės lygio ekstremaliosios padėties paskelbimas, vykdomosios valdžios galių didinimas, žmonių judėjimo ir susibūrimo laisvių ribojimas, priverstinis verslų ir mokymo įstaigų uždarymas, priverstinis žmonių izoliavimas ir kitos priemonės pažeidžia žmogaus teises. Kaip galime spręsti, ar tokie, kad ir laikini, pažeidimai yra pateisinami pagal žalos principą? Valdžios priemonių adekvatumui vertinti yra nepriklausoma institucija – teismai. Nors apstu pavyzdžių JAV, Jungtinėje Karalystėje arba Vokietijoje, neteko girdėti, kad Lietuvoje piliečiai arba jų asociacijos bandytų per teismą kvestionuoti karantino metu įvestus radikalius apribojimus.
Funkcionuojančioje liberalioje demokratijoje teismai yra pagrindiniai visuomenės raumenys, užtikrinantys piliečių teises ir jų laisves. O raumenis reikia mankštinti, kitaip jie atrofuojasi.
Rimas Čuplinskas yra filosofas, medijų dizaino agentūros „Umlautmedia“ vadovas, Lietuvos ir Kanados prekybos rūmų prezidentas.
