Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams režimams būdingas rūpestis pastaruoju metu tarsi nevaldoma epidemija ėmė plisti Vakarų pasaulyje. O susirūpinusieji dar ir gausiai apdovanojami – nuo „Brexit“ šalininkų Jungtinėje Karalystėje ir Donaldo Trumpo JAV iki populistinių jėgų mažesnių bei didesnių pergalių daugelyje ES valstybių.
Lietuvoje rūpinimasis paprastu žmogumi jau spėjo tapti gilia tradicija. Atsisukti į paprastą žmogų siekė ir kairieji, ir dešinieji, ir prieš kiekvienus rinkimus išnyrantys naujieji gelbėtojai. Vienai Seimo kadencijai keičiant kitą, prabėgus pirmam, antram ir jau įpusėjus trečiam nepriklausomybės dešimtmečiui, vis atidėliojami svarbūs sprendimai, nes juos priimti trukdo rūpinimasis paprastu žmogumi.
Nekyla ranka pertvarkyti sveikatos apsaugos sistemą ir uždaryti nė dešimties tūkstančių gyventojų nebeturinčiuose rajonų centruose veikiančias ligonines, kuriose paprasti gydytojai mėgina išgydyti paprastus ligonius. Neužtenka ryžto reformuoti griozdišką švietimo sistemą ir užkalti pustuščių mokyklų langus bei duris, nes tai nepatiktų paprastam mokyklos direktoriui, paprastam mokytojui, paprastam mokiniui ir paprastiems jo tėvams.
Ir paprasti medikai, ir paprasti pedagogai dažnai savo darbą atlieka nuoširdžiai, bet paprastai, o neretai – ir prastai. Pirmieji paprastus žmones nusiunčia anksčiau į kapus, antrieji į gyvenimą išleidžia vis naują paprastų žmonių kartą. Jų išskėstomis rankomis laukia paprasti universitetai ir aukštosios mokyklos, kuriose paprasta mokytis ir gauti paprastą diplomą.
Surasti darbą irgi paprasta, o jei darbas labai paprastas ir dar valstybiniame sektoriuje, nuo darbdavio saugo paprastas Darbo kodeksas. Jei darbdavys itin prastas ar paprasto darbuotojo poreikiams nepakanka paprasto atlyginimo, visada yra išeitis – emigruoti taip paprasta.
Paprastiems žmonėms patinka paprastas humoras, paprastos dainos, paprasta žiniasklaida, paprastos temos ir paprasti politikai. „Jis geras meras (Seimo narys, premjeras...) – toks paprastas ir su paprastu žmogumi paprastai kalba“, – mėgsta sakyti paprasti žmonės ir džiaugtis, kad taip paprasta apsispręsti, už ką balsuoti. Ratas užsidaro. Paprasti išrinktieji ima rūpintis dar paprastesniais rinkėjais ir paprastumas į visas gyvenimo sritis toliau liejasi per kraštus.
Penėti nostalgija, mėgstamiausiu paprasto žmogaus maistu, pagardintu nacionalizmo, dorybių, uždarumo padažu.
Kad paprastų žmonių viltys nesudužtų į realybės sieną, paprasti politikai pasirengę juos pridengti apsauginiu gaubtu. Duoti mažiau galimybių rinktis, kad paprastas žmogus nesuklystų. Apkrauti taisyklėmis ir draudimais, kad paprastas žmogus nepaslystų. Penėti nostalgija, mėgstamiausiu paprasto žmogaus maistu, pagardintu nacionalizmo, dorybių, uždarumo padažu. Suteikti paprastam žmogui saugumo iliuziją, padovanoti jam triumfo akimirką ir už ją paimti didžiausią kainą – perspektyvą.
Ir tai yra didžiausia paprasto žmogaus tragedija. Tai, kad paprastas žmogus neturi ateities. Paprastas žmogus visuomet liks pralaimėtojas, nes nuo jo niekas nepriklauso, nuo jo nepriklauso net jis pats. Tad jei liktų tik paprastas žmogus, iš tikrųjų neliktų net jo. Nes paprastas žmogus nieko nekuria, paprastas žmogus tik nori.
Kokia išeitis?
Pirmiausia, nustoti paprastam žmogui melstis. Ir bent krislą lyderio savybių turintis vietos politikas, ir prezidentė privalo liautis pataikauti paprastam žmogui. Turime pakeisti žodyną ir liautis guosti paprastą žmogų, kad jį kas nors nuvylė, apgavo, nepateisino lūkesčių. Ne, jis tiesiog per mažai norėjo, pernelyg nesistengė, per mažai reikalavo. Mes turime atstumti paprastą žmogų ir visą rūpestį atiduoti iš tikrųjų nuskriaustiems, bet nepaprastiems žmonėms – gal tai bus kaimo alkoholikų vaikas, gal karo pabėgėlis, gal vienišas senukas.
Galbūt rūpinimasis paprastu žmogumi ir yra madingiausia šių dienų politikos tendencija. Tačiau šioje konkurencijos ir peštynių dėl paprasto žmogaus kraujo jūroje kiekvieną kartą teks vis daugiau paaukoti. O šalia tyvuliuoja žydras vandenynas, kurio kažkodėl nesugeba pamatyti arba link jo plaukti net sveikiausio proto politikai. Niekinti paprastą žmogų, nužudyti paprastą žmogų žmoguje, neleisti nepaprastam žmogui tapti paprastu žmogumi – tai yra ilgalaikės sėkmės receptas. Jei pasinaudosime, netruksime suprasti, kad iš tiesų paprastų žmonių yra mažuma. Ir ji menkstanti.
Mes turime tapti nepaprastų žmonių šalimi. Privalome tokia tapti arba išnyksime.
Ovidijus Lukošius yra žurnalo IQ vyriausiasis redaktorius
