Nuo Honkongo rytuose iki Čilės vakaruose – minios protestuotojų kelia savo reikalavimus gatvėse.
Honkonge dar kovą prasidėjo protestai už demokratiją, kuriuos paskatino ekstradicijos įstatymas, leidęs šio miesto valstybės gyventojus siųsti į žemyninės Kinijos komunistų partijos kontroliuojamus teismus. Santjago gyventojai į gatves išėjo spalį, valdžiai nusprendus padidinti metro kainas. Toks nepasitenkinimas kažkuo primena „geltonųjų liemenių“ judėjimą Paryžiuje, kuris prieš metus kilo kaip atsakas į pakeltą degalų akcizą. Kaip rašo ekonomistas Jeffrey Sachsas, nepaisant vietos skirtumų, žvelgiant globaliau, visi trys miestai yra ekonominės sėkmės įsikūnijimas. Kartais pašiepiamas prancūzų pomėgis problemas spręsti protestuojant gatvėse – niekam ne naujiena, mes, lietuviai, galime gerai suprasti, kuo vadovaudamiesi į gatves plūsta visad didelės autonomijos nuo Kinijos siekę Honkongo gyventojai, bet Čilėje vykstantys neramumai privertė daugelį kilstelėti antakius. Jei sekundę skirtume itin stereotipiškai pagalvoti apie didžiąsias Lotynų Amerikos valstybes, paminėjus Čilę stiprių asociacijų rastume sunkiau. Tačiau ryškių asociacijų, ypač bendrame regiono kontekste, nebuvimas dažniausiai byloja apie Čilės sėkmės istoriją. Ji yra klestinti valstybė, pasaulio galingųjų klubo – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos – narė.
Tūlam lietuviui Čilės gyventojų susirūpinimo priežastys – paslaptis. Bet išties ir ten, ir čia gyventojų rūpesčiai panašūs. Visų pirma – augančios kainos. Ne veltui ir protestams impulsą davė jau minėtas valdžios noras pabranginti metro bilietus. Kainas siūlyta pakelti vos 3 proc. Ir infliacija tikrai nėra tai, dėl ko čiliečiai turėtų neramiai miegoti naktimis. Metinis kainų augimas čia siekia apie 2 proc. Tad kuo piktintis? Ar neprimena kalafiorų skandalo, prieš trejetą metų nuvilnijusio Lietuvoje? Kol įniršę gyventojai socialiniuose tinkluose dalijosi kalafiorų nuotraukomis, ekonomistai gūžčiojo pečiais – metinis kainų augimas nesiekė nė 2 proc. Lietuviai kalafiorą dar galėjo pakeisti kitomis daržovėmis, bet viešojo transporto – pagrindinio susisiekimo šaltinio – atsisakyti Santjago gyventojams būtų daug sunkiau.
Ar ant kopūsto lapo nepaslys ir Lietuvos valdžia, dabar siūlanti automobilių mokesčius ir kelianti degalų akcizus? Ministras sako, kad didesni mokesčiai tik „atvers didesnes galimybes rinktis ekologiškesnes transporto priemones“, bet ką daryti, kai rinktis nelabai yra iš ko? Jei gyveni užmiestyje, o viešojo transporto stotelė – už kelių kilometrų? Jei nuosavas automobilis – vienintelė galimybė pasiekti darbovietę ar gydymo įstaigą?
Čilėje, kaip ir Lietuvoje, nedarbas siekia beveik 7 proc. Ir problema čia panaši kaip pas mus – nedarbo struktūra. Lankstesnis darbo laiko reguliavimas, modernizuotos samdos ir atleidimo taisyklės – tai irgi užstrigę biurokratijos krumpliaračiuose. Ir čia, ir ten tarp „gelbėtojų“ politikų ir profsąjungų atstovų sunku rasti atstovaujančių interesams tų, kurie nepatenka į darbo rinką.
O kaip su nusivylimu kapitalizmu – tikrai atsiras tų, kurie paklaus. Juk Čilė – laisvosios rinkos bastionas Pietų Amerikoje. Būtent ten 1974 m. žymaus ekonomisto Miltono Friedmano Čikagos universitete mokytų ekonomistų grupelė, dar žinoma „Čikagos berniukų“ vardu, pradėjo kurti tai, kas vadinama ekonominiu „Čilės stebuklu“. Taip, čiliečių netenkina daug kas – nuo privačių įmonių, tiekiančių vandenį ar elektrą, iki privačių pensijų fondų administravimo paslaugas teikiančių bendrovių. Tačiau ar manote, kad jie labiau patenkinti valstybinių ligoninių, globos ar sveikatos priežiūros įstaigų paslaugomis? Kaip rašo buvęs šios šalies finansų ministras Andrésas Velasco, nors yra nusivylę privačių bendrovių paslaugomis, daugiau nei pusė tėvų renkasi vaikus leisti į privačias, savotišku mokinio krepšelio principu paremtas mokyklas net ir tuo atveju, kai už tokį ugdymą reikia primokėti. Ne kas kitas, o Sebastiánas Piñera – milijardierius verslininkas, žinomas kapitalizmo apologetas – čia laimėjo prezidento rinkimus 2017-aisiais.
Protestas dažniausiai nėra geriausias ar efektyviausias būdas spręsti socialines ir ekonomines problemas. Visgi piliečiams tai yra būdas parodyti savo poziciją.
Kaip pietiečiai reaguotų į tokį valdžios nesiskaitymą, kai per mėnesį bandoma pakeisti daugumą šalies mokesčių įstatymų – kelti ne tik akcizus, bet ir automobilių, nekilnojamojo turto, pajamų ir pelno mokesčius, nepaliekant laiko konsultacijoms su visuomene, – atviras klausimas. Tačiau ir Lietuvos valdžiai nereiktų piktnaudžiauti lietuvių kantrybe. Nesvarbu, ar žmonės gyvena 54° šiaurės, ar 33° pietų platumoje – valdžios atsakomybės jie nusipelno visur.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė
