Lietuvos partinė sistema patiria konvulsijas. Tokio nusivylimo ir nepasitikėjimo visomis partijomis tikriausiai nėra buvę nuo pat nepriklausomybės atkūrimo.
Balandžio mėn. „Vilmorus“ atliktų apklausų rezultatai rodo, kad net 37 proc. apklaustųjų apskritai nesirinktų, už kokią partiją balsuoti. Tik dvi partijos gali džiaugtis reitingais, didesniais nei 10 proc. Visos kitos – susmulkėjusios, susiskaldžiusios ar laukiančios teismų procesų, kurių nuosprendžiai gali jas galutinai pribaigti.
Klausimas „už ką balsuoti“ aktualus kaip niekada anksčiau. Nors iki kitų Seimo rinkimų dar labai daug laiko, tačiau tendencijos Lietuvos partijoms nieko gero nežada. Ir jos pačios kaltos, kad taip nutiko.
Pirmoji svarbi bėda, kuri dar neišryškėjo visa apimtimi, tačiau yra palietusi bemaž visas politines jėgas – tai nešvarus partijų ir stambiojo verslo lobizmas. Politikai, kurie taip ir nesugebėjo per kelis dešimtmečius civilizuotai sutvarkyti lobizmo proceso, galiausiai patys pateko į korupcijos pinkles ir dabar turi arba atsakyti prieš teismą, arba teisintis viešai, kad neva „nėra ko gėdytis“ neaiškių pokalbių su verslo atstovais. Netrukus prasidėsiantys teismo procesai, kuriuose nagrinėjama vadinamoji „MG Baltic“ byla, yra tik dalelė viso tinklo, apraizgiusio politines partijas. Dar vieną dalį galbūt atskleis parlamentinis tyrimas, skirtas neteisėtai politinei įtakai įvertinti. Tačiau bendra tendencija jau nuo seno persmelkusi bemaž visas partijas. Kažkada vyko tyrimai dėl „Dujotekanos“ įtakos politikams. Bet tai neatgrasė politikų ir toliau proteguoti vietos ar užsienio verslo interesų. Socialdemokratą Mindaugą Bastį tai privedė iki apkaltos proceso, kurį pats Seimas gėdingai sužlugdė. „Tvarkos ir teisingumo“ partija vis dar laukia, kuo baigsis procesas dėl Rolando Pakso „smulkios“ prekybos politine įtaka. Keli liberalai buvo bene įžūliausi, pinigus iš „MG Baltic“ ėmę grynaisiais, tačiau panašu, kad subtilesnė politinė prekyba viliojo ir konservatorius.
Antroji bėda turi tą patį bendrą vardiklį – gobšumą ir savanaudiškumą, tačiau paprastai kyla ne iš korupcinių ar lobistinių paskatų, o dėl asmeninių interesų. Būtent nesuvokimas, kad politika yra unikali profesija, kuri iš esmės neleidžia turėti jokių verslo interesų, veda į nuolatinį privačių ir viešųjų interesų konfliktą. Kažkada dėl to turėjo pasitraukti konservatorių ūkio ministras Dainius Kreivys, į interesų konfliktą buvo patekusi ir socialdemokratų ministrė Birutė Vėsaitė, tačiau visos tos pamokos veltui. Tik prispaustas atsistatydino ministras, kuris nesuvokė, kad užimdamas tokias pareigas negali prižiūrėti mamos verslo ir apgaudinėdamas savo ministerijai pavaldžią agentūrą gauti ES išmokų. Tačiau to dar labiau nesuvokia valdančiosios partijos lyderis, kurio verslo ir asmeniniai interesai taip pat aiškiai matomi, nors jis save ir vadina „švariausiu politiku Lietuvoje“. Apie save kiekvienas galime galvoti kaip norime. Tačiau jei esi politikas, tavo reputacijai svarbi rinkėjams. O jų nuomonė aiški – Ramūnas Karbauskis vertinamas nepalankiausiai iš visų šiuo metu aktyvių politikų. Net 53 proc. valstiečių ir žaliųjų lyderį vertina nepalankiai. R. Karbauskis aplenkė ilgą laiką nemėgstamiausiu buvusį Valdemarą Tomaševskį.
Jei politikas už kokio nors veiksmo ar pasisakymo neįžvelgia sąmokslo, vadinasi, yra nepakankamai atidus.
Trečioji bėda, kuri veda partijas į susinaikinimą, yra sąmokslai. Valdantiesiems ir opozicijai jie vaidenasi nuolat. Politikai tiesiog gyvena sąmokslų apsuptyje. Sąmokslus rezga politiniai oponentai, žurnalistai, prezidentūra ir net bendrapartiečiai. Jei politikas už kokio nors veiksmo ar pasisakymo neįžvelgia sąmokslo, vadinasi, yra nepakankamai atidus. Konservatoriams visur vaidenasi R. Karbauskio, valstiečiams ir žaliesiems – konservatorių, S. Skverneliui – prezidentės, o Gintautui Paluckui – G. Kirkilo sąmokslas, ir atvirkščiai. Galiausiai ta politinė paranoja tampa pagrindiniu politinės veiklos varikliu, o tikri politiniai sprendimai ir projektai nueina į šoną. Savo sričių profesionalai patekę į Seimą vos per metus tampa bemaž sociopatais, visur matančiais tik intrigas. Nenuostabu, kad Lietuvos politinėje erdvėje didžiausi žodžių mūšiai vyksta ad hominem ‒ prieš konkrečius asmenis, o ne dėl idėjų, sprendimų ar jų įgyvendinimo būdų.
O visuomenė jau pavargo nuo nesibaigiančių rietenų. Ir daug kam jau nerūpi – konservatoriai ar valstiečiai labiau prisidirbo ar nusižengė, abi partijos eina susinaikinimo keliu. Užgrauš vieni kitus negyvai, bet taip ir nesusivoks, kad ne toks politinių partijų tikslas.
Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius
