Kaip simboliška ir kaip simptomiška, kad visos pasakos baigiasi laimėjimais. Herojai laimi – turnyrą, karalystę, princesę, – ir viskas. Kas ten dar įvyko, kas tiems didvyriams vėliau atsitiko – pasaka nutyli. Pasaka baigėsi, prasidėjo gyvenimas – o pasakai tai neįdomu. Jie tiesiog „ilgai ir laimingai gyveno“. Žinia, pasakos nekalba apie gyvenimus. Nes gyvenime būna ir pralaimėjimų, ir visai nebūtinai visi – ilgai ir laimingai. Gali būti, kad laimingai, bet trumpai. O gali būti, kad ilgai, bet nelaimingai.
Būna jausmas, kai prarandi šį tą, ko neįvertinai, ir tik netekęs supranti, kaip tau gaila – kad turėjai, o nepastebėjai. Būna ir kitas variantas – kai atsikratai kokių nors dalykų ir apsidžiaugi atsivėrusiomis erdvėmis. Kai išmeti Kalėdų eglutę ir pamatai, kiek daug atsirado laisvos vietos. Kai prarandi darbą ir supranti, kad ir tu esi laisvas. Kai išsirenki prezidentą ir dabar gali daryti, ką nori. Nes savo pilietinę pareigą jau atlikai. Tegu jis, balandėlis, dabar darbuojasi. Na, iš svarbesnių darbų dar liko Seimo rinkimai. Bet tie dar toli. Neskubu. Palauks. Galima ir pailsėti.
Kai kuriuos dalykus, tiesa, gali tekti peržiūrėti, persvarstyti ir pasikeisti. Kaip gaila, kad jau nebegalima sakyti, jog pokalbio metu kas nors yra kitame laido gale. Laido nėra. Nepavyksta pasidžiaugti, kad pasikalbėjęs padėjai ragelį. Nėra jokio ragelio. Negali paraginti žmogaus, kad gyvenime pasistengtų ir įjungtų penktą pavarą. Nes penkta – tai nieko gero. Tavo paties citroenas turi aštuonias. Negali žiūrėti į supantį pasaulį, nes niekas tavęs neapsupa, ir tu žinai, kad jau seniai gyveni visai ne Europos centre. Supranti, kad raginimas „netempk gumos“ reiškia nesaugius lytinius santykius. Aišku, kartais nustembi, jog žalieji yra arba ne visai žali, arba užsiima juodais darbeliais.
Tenka pripažinti, kad viskas keičiasi. Anksčiau sveikuolių bėgikų būdavo tiek mažai, kad jie susitikę vienas su kitu sveikindavosi. Rūkaliai valdė pasaulį. Dabar jų liko tik tiek, kad pamačius rūkantį norisi prieiti ir apkabinti. O bėgikai laksto susiraukę ir nepatenkinti, kad jiems trukdo kiti bėgikai arba nepasispiriantys paspirtukininkai. Bėgikų ir paspirtukų yra per daug. Sako, kad ir mokytojų vis dar per daug. Nes atostogos. Faktiškai kol kas jų visai nereikia. Tik bėda, kad nėra kur dėti vaikų. Nes vaikų irgi per daug, ir blogai, kad vasarą nėra kur jų uždaryti.
Žinia, loterijose galima laimėti, jeigu visi kiti pralaimi. Kuo daugiau laimėjusių, tuo menkesni prizai. Ir atvirkščiai – kuo didesnis prizas, tuo daugiau pralaimėjusių pirko bilietus ir nieko neišlošė. Jie sunešė savo pinigėlius į prizų fondą, kad vienam būtų gerai. Milijonai turi prakišti, kad kas nors taptų milijonieriumi. Ir kodėl tas gyvenimas kartais toks panašus į loteriją. Arba į kazino. Nes laimėjimai – matomi: jie įgarsinti, nufilmuoti, užregistruoti ir inauguruoti, iš lošimo automatų garsiai byra žetonai, švelniai skamba bažnytinė muzika, ryškiai bėga džiaugsmo ašaros. Prasilošiama tyliai, bet ne mažiau įnirtingai. Tik beveik niekam nerūpi, kaip gyvena pralaimėjusieji, neišrinktieji, nepakviestieji. Kas jiems bučiuoja pirštus, ką jie valgo, kaip rengiasi, kaip jie jaučiasi. Pralaimėjus kartais verta pagalvoti. Bet laimėjus sumą, merginą arba valstybę irgi reikia žinoti, ką su tuo daryti.
Viskas keičiasi. Laimėti darosi lengva. Guglas visus padaro žinovais ir eruditais. Muzikos kūrimo programa trijų paršiukų dainelę transformuoja į atsisveikinimo simfoniją. Telefonas ir fotošopas padeda tapti fotomenininku. Tezauras leidžia tapti rašytoju. Dronas pakylėja virš kasdienybės. Technika visus paverčia genijais ir gigantais. Gaila, kad stereotipo genijais ir standarto gigantais.
Laimėjimų sąrašas nebūtų baigtinis be medžioklės trofėjų. Tik, artėjant medžioklės sezonui, žvėrims irgi reikėtų išdalyti šautuvus. Kad būtų lygios sąlygos, galimybės ir taisyklės.
Gal tuomet kokio zuikio ar briedžio salone ant sienos puikuotųsi medžiotojų galvos.
Liutauras Degėsys yra filosofas, rašytojas
