FotobankasLenkijos pasieniečiai (kol kas) nesusiduria su apšaudymu tikromis kulkomis. Visgi jie žino esantys konflikto, kuris tampa vis labiau chaotiškas ir pavojingas, priešakinėje linijoje. Akinantys lazeriai, stroboskopiniai prožektoriai ir ašarinės dujos papildo patiriamą fizinį ir psichologinį stresą. Lygiai taip pat veikia žinojimas, kad jų šalis yra puolama – Baltarusija organizuoja masinius pažeidimus prie savo vakarinių sienų, siekdama, kad jos taptų bereikšmės. Tai yra didžiulio masto puolimas prieš kaimyninių šalių valstybingumą ir saugumą, taip pat prieš tarptautines institucijas, kurios teigia ginančios įstatymų viršenybę ir kolektyvinį saugumą.
Taigi, užjaučiu ir žaviuosi pasieniečiais ir kitais, saugančiais ES ir NATO sienas. Tačiau tą patį jaučiu ir kitai žmonių kategorijai: tokioms organizacijoms kaip Lenkijoje veikianti „Grupa Granica“ („Sienos grupė“), mėginančioms padėti migrantams, sugebėjusiems pereiti sieną. Šie žmonės, kurių veiksmai apibūdinami kaip aukščiau paminėti „masiniai pažeidimai“, dažnai būna pakliuvę į apgailėtiną padėtį – paliegę, išbadėję, sušalę ir netekę vilties. Kai kurie jų galbūt turi teisę į prieglobstį. Visi jie nusipelnė, kad su jais būtų padoriai elgiamasi.
Prieš 60 metų į tokią pačią situaciją buvo pakliuvę lenkai: dešimtys tūkstančių jų, sukorę ilgą ir painų kelią, išbadėję, paliegę ir netekę vilties atvykdavo į Persiją (dabartinį Iraną). Jie sovietų režimo buvo ištremti iš Lenkijos ir išsiųsti mirti į Sibirą. Ten juos 1941 metais išgelbėjo Hitlerio puolimas prieš Sovietų Sąjungą. Beje, jų migracija irgi vyko ne pagal taisykles.
Lenkai, lietuviai, latviai, estai ir kitos okupacijų ir agresijų aukos žino, ką reiškia būti išrautam su šaknimis, sprukti gelbstint savo gyvybę ir patirti nesaugią, žeminamą tremtinio dalią. „Savo tėvynėje neturime laisvės, o laisvėje neturime tėvynės“, – toks buvo širdį gniaužiantis pokario kartos šūkis. Dabar jų šalys – vėl klestinčios ir laisvos. Ir apmaudu girdėti kai kurių žiniasklaidos priemonių ir politikų pasirinktą nužmoginantį, ksenofobišką toną apie svetimšalių ordas, besitelkiančias prie sienų.
Paradoksalu, kad žvelgiant iš šalies įmanoma tiek žavėtis Lenkijos valstybės ryžtu gintis, tiek trokštančiųjų padėti migrantams atjauta. Lenkijoje šios abi pusės smarkiai nesutaria. Valdžia kreivai žiūri į humanitarines iniciatyvas – anot jos, tai padėtį tik pablogins. Tuo metu geranoriai galvoja, kad valdžia yra beširdė: kadangi migrantams pagalbos reikia dabar – ją reikia suteikti, o politika rūpintis vėliau.
Visa tai tobulai tinka Kremliui ir jo marionetei Baltarusijoje. Jeigu Lenkijos elgesys su migrantais atrodys beširdiškas ir veidmainiškas – puiku. Jeigu Lenkija bus silpna ir nesugebės apginti savo sienos – irgi nuostabu. Ir visų geriausia, kad alinantys ir skaldantys ginčai, kai vertybės priešpriešinamos savanaudiškumui, palengvina gyvenimą kleptokratams ir chuliganams.
Vakarų požiūrį į migraciją neabejotinai reikėtų kruopščiai persvarstyti. Demografija, klimato kaita ir kitos šiuos srautus lemiančios jėgos yra itin galingos. Pastangos jas atremti gali užtikrinti populiarumą tarp rinkėjų, bet yra daugiausiai bergždžios. Pagrindinis rezultatas – kad praturtinami prekeiviai žmonėmis (ir suteikiama politinės galios režimams, užsiimantiems šia atgrasia prekyba).
Tačiau didžiausiai nesėkmė yra geopolitinė. Vakarai lengvai galėtų spausti Baltarusijos režimą ir jo finansuotoją Kremlių. Tačiau jie renkasi šito nedaryti, nes pirkti rusiškas dujas, plauti pinigus, šykštėti lėšų gynybai ir skleisti antiamerikietiškas nuostatas yra lengviau ir populiariau. Rezultatas – kad Lenkija ir Baltijos šalys paliekamos ginti priešakinės linijos ir verčiamos priimti sunkius sprendimus, išvaduodamos nuo jų valstybes, besimėgaujančias šventeivišku neveiklumu. Tai yra gėdinga ir bailu.
E. Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama
