Skurdas ir nelygybė yra labai jautrios temos, nes su bent vienu šių reiškinių esame susidūrę visi. Vis dėlto šaltai ir objektyviai reikia pripažinti, kad skurdas ir pajamų nelygybė – skirtingi dalykai. Jei tu įsikūręs dviejų kambarių bute, o kaimynas – keturių, tai nelygybė. Jei neturi kur gyventi, tai – skurdas. Paprastai tariant, net pačioje turtingiausioje visuomenėje skurdo nebus, tačiau nelygybė – garantuota.

Kitas svarbus klausimas: ką mes lyginame – turtą ar pajamas? Pajamos rodo, kiek uždirbi per tam tikrą laiko tarpą (pavyzdžiui, per mėnesį). Turtas rodo, kiek esi sukaupęs per visą gyvenimą. Neretai tie dalykai sutampa, t. y. tie, kas turi daug pajamų, ir turto įgyja daug. Bet nebūtinai. Jaunas programuotojas, persikėlęs į Vilnių, gali uždirbti pusantro tūkstančio eurų. Tikėtina, kad ateityje jis sukaups turto ir taps „turtingas“, tačiau kol kas jis turi tik daug pajamų, o turto – dar mažai. Tiesą pasakius, tikėtina, kad šis programuotojas yra pasiėmęs paskolą būstui ir automobiliui įsigyti, tad jis ne tik kad nesukaupęs turto, bet dar ir turi skolų. Ir atvirkščiai, turtingiausias Lietuvos žmogus, 2017 m. patyręs nuostolių, pagal pajamas galėtų būti priskiriamas prie „skurstančių“. Absurdas? Taip. Bet atsiminkite, kad „statistiškai turtingi“ Lietuvoje yra ne „milijonieriai“, daugiau kaip 1500 eurų uždirbantys žmonės. Lietuvos standartais – neblogai, Europos – nesiekia net vidurinės klasės. Visi pajamų nelygybės rodikliai skaičiuojami remiantis oficialia statistika ir neapima į apskaitą neįtrauktų ar šešėlyje gaunamų pajamų. Lietuvoje apie 170 tūkst. dirbančių asmenų gauna mažesnes nei minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) pajamas. Kadangi mokėti mažiau už MMA neleidžia įstatymai, šis reikalavimas apeinamas įdarbinant žmones ne visą darbo laiką. Dalis gyventojų oficialiai gauna mažiau nei MMA (380 eurų) ir dar priedo – vokelyje. Lietuvos laisvosios rinkos instituto šešėlio tyrimo duomenimis, 2015 m. vokelyje buvo apie 220 eurų. Jei penktadalio mažiausiai uždirbančių vidutinis atlyginimas yra 300 į rankas, o penktadalio daugiausia uždirbančių – apie 2000 eurų, tai jų atlyginimai oficialiai skiriasi beveik septynis kartus. Bet jei uždirbantis 300 į rankas dar gauna apie 200 eurų vokelyje, tai tikrasis skirtumas yra ne septyni, o tik keturi kartai. Vokeliai mažų atlyginimų segmente iškreipia visus pajamų nelygybės rodiklius ir iš dalies yra atsakingi už sensacingus pajamų nelygybės rodiklius Lietuvoje. Paguodžia bent tai, kad žmonės iš oficialioje statistikoje neatsispindinčių vokelių gali susimokėti už komunalines paslaugas, nusipirkti maisto, drabužių ir kitų jiems reikalingų dalykų. Mažos senatvės pensijos yra kitas pajamų nelygybės paaiškinimas. Vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra 280 eurų. Jei vidutinis atlyginimas – 700 eurų, tai visi gaunantys mažiau nei 60 proc. vidutinio atlyginimo (t. y. 420 eurų) atsiduria žemiau santykinio skurdo ribos. Pensininkų yra apie 600 tūkst. Tai reiškia, kad penktadalis Lietuvos gyventojų yra žemiau santykinio skurdo ribos vien dėl to, kad išėjo į pensiją. Ieškote pajamų nelygybės priežasčių – štai jums dramblys kambaryje! Dar blogiau, skirtingai nei į apskaitą neįtrauktų pajamų atveju, jokio šešėlio ar vokelių čia nėra. Reikia pragyventi iš 280 eurų. Pasitelkus šaltą protą peršasi trys mintys. Pirma, valdiška pensijų sistema kuria ir skurdą, ir nelygybę. Uždirbate 900 eurų? Jei viskas bus gerai, gausite 400 eurų pensijos. Iš vidutiniško gyvenimo iš karto krisite į skurdą. Ką daryti? Jaunimui reikia kuo greičiau sudaryti palankias sąlygas taupyti senatvei. O kiek trūks dabartiniams pensininkams, padengti iš plačios valdiško turto pardavimo programos. Antra, tradiciniai „atimti ir padalyti“ šūkiai Lietuvai netinka, nes nėra iš ko atimti. Ferarių mokesčiui trūksta ferarių. O įvedus tokį mokestį, visi ferariai staiga bus perregistruoti Latvijoje ar kitoje ES šalyje, kur tokių mokesčių nėra.

Tradiciniai „atimti ir padalyti“ šūkiai Lietuvai netinka, nes nėra iš ko atimti. Ferarių mokesčiui trūksta ferarių.

Todėl valdžia vis išsitraukia „turtuolių“ mokestį daugiau nei 1500 eurų uždirbantiems „milijonieriams“. Šie žmonės jau dabar atiduoda apie 42 proc. atlyginimo mokesčiams ir sumoka liūto dalį Lietuvoje surenkamų mokesčių. Įveskime progresinį pajamų mokesčių tarifą ir pasižymėsime ne tik mažiausiais atlyginimais, bet ir didžiausiu apmokestinimu ES. Jei vienintelis dalykas, ką gali pasiūlyti valdžia, yra atimti iš vienų skurdžių ir atiduoti kitiems skurdžiams, tai yra pati tikriausia skurdo politika. Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas