Lietuviai į savo išrinktą valdžią žvelgia kur kas įtariau nei kaimyninių šalių gyventojai. Mažiau pasitikime ir vieni kitais, tačiau itin kliaujamės ES institucijomis, nors jų tiesiogiai net negalime rinkti. Tarpusavio pasitikėjimo stoka mažina mūsų ekonominę ir socialinę gerovę.
Europos socialinio tyrimo (European Social Survey, 2014) respondentai turėjo dešimties balų skalėje įvertinti savo pasitikėjimą kitais žmonėmis. Šis rodiklis Lietuvoje mažas – 4,94 iš 10 balų. Jis nesiekia Europos vidurkio. Mažiausiai vieni kitais pasitiki portugalai. Estijoje pasitikėjimas kitais žmonėmis siekė 5,57 balo, o Šiaurės šalys užėmė pirmąsias pozicijas ir išsirikiavo tokia tvarka: Danija (6,9), Suomija (6,74), Norvegija (6,62), Švedija (6,25).
Kaip atskleidė „Eurobarometro“ 2016–2017 m. visuomenės nuomonės tyrimas, lietuviai pagal pasitikėjimo vietos valdžios institucijomis ir Vyriausybe lygį yra ES šalių viduryje, o pagal pasitikėjimą Seimu – treti nuo galo (Lietuvoje vietos valdžia pasitiki 45, Vyriausybe – 35, Seimu – 16 proc. gyventojų). Labiausiai vietos valdžia pasitiki Vakarų Europos, ypač ‒ Šiaurės Europos ‒ šalių gyventojai.
Pasitikėjimo stinga ir Pietų Europos šalyse. Mažiausiai valdžia pasitiki socialinių krizių ir politinio nestabilumo krečiami italai, graikai ir ispanai. O portugalai nepatikliausiai žvelgia vienas į kitą.
Nors lietuviai labiau nei Seimu ar Vyriausybe kliaujasi vietos valdžia, Estijos ir Latvijos visuomenių pasitikėjimas ja didesnis ‒ net 10 proc. viršija Lietuvos rodiklį.
Priežastis gali būti vangiai vykdomos reformos. Lietuva ‒ viena iš nedaugelio šalių, kuri taip ir neįgyvendino Europos vietos savivaldos chartijos dvasią atitinkančių reformų. Kaimynės tai jau padarė.
Paradoksalu, tačiau sava valdžia nepasitikintys lietuviai išsiskiria kaip dideli Europos entuziastai – pagal 2017 m. „Eurobarometro“ duomenis, ES pasitiki net 65 proc. Lietuvos gyventojų. Panaši situacija yra Latvijoje ir dar keliose ES naujokėse: Bulgarijoje, Rumunijoje, Kroatijoje.
Ar stabiliai aukštas lietuvių pasitikėjimas Europos Sąjunga reiškia, kad nuoširdžiai pritariame europietiškoms vertybėms, ar veikiau atskleidžia lūkestį, kad vietinės valdžios nekompetenciją atsvers ES profesionalai?
Ar stabiliai aukštas lietuvių pasitikėjimas ES reiškia, kad nuoširdžiai pritariame europietiškoms vertybėms, ar veikiau atskleidžia nepasitikėjimą savo valdžia ir lūkestį, kad jos nekompetenciją atsvers ES profesionalai? Toks požiūris gali būti susijęs ir su faktu, jog net 65 proc. Lietuvos gyventojų nurodė laikantys ES „saugančia“, kai ES vidurkis siekė vos 16 proc.
Didesnis nepatiklumas kitų atžvilgiu ir nepasitikėjimas valstybės bei vietos valdžios institucijomis lemia mažesnį psichologinį, socialinį ir ekonominį asmens saugumą. O tai, savo ruožtu, numato dideles išlaidas priešiškoms varžyboms ir apsaugai nuo smurto ar apgaulės, tenkančias tiek asmenims, tiek organizacijoms, tiek ir valstybei.
Visuomenės įtarumas ir prasti lūkesčiai labai trukdo demokratizacijai – nepatiklūs piliečiai nesitiki iš savivaldos ir valdžios institucijų nieko gero, neketina dalyvauti politiniuose procesuose ir priimant sprendimus, nes tai reikštų įvairius praradimus ir pavojus – tokias tendencijas galime stebėti Rusijoje ar Turkijoje.
Lietuvoje tvyrantis nepasitikėjimas vienas kitu bei valstybės institucijomis, o kartu, matyt, ir pastarųjų nepasitikėjimas piliečiais kuria sudėtingas kontrolės ir jos vengimo sistemas, pasižyminčias didele biurokratija ir neadekvačiomis sankcijomis. Taip daugėja piliečių, kurie stengiasi tų sankcijų išvengti ar jas apeiti.
Neabejotina, kad piliečių pasitikėjimas valdžia ir vienas kitu yra naudingas nacionalinei ekonomikai bei socialinei gerovei. Pasitikinčios visuomenės pritraukia ir išlaiko investicijas, tolygiau paskirsto gerovę tarp individų, o tai ne tik sudaro sąlygas individualios laimės patirčiai, bet ir stiprina altruizmą, bendruomeniškumą. Solidari visuomenė yra saugesnė ir atsparesnė išorės grėsmėms.
Pastebima, kad Šiaurės šalių visuomenėse, kurios pasižymi aukštu pasitikėjimo lygiu, kasdienį gyvenimą varžo mažiau formalumų, kyla mažiau konfliktų, rečiau pradedami teisminiai procesai. Pernai parengtoje Šiaurės šalių ministrų tarybos ataskaitoje aukštesnis nei kitur bendrasis pasitikėjimas vadinamas „Šiaurės auksu“. Ataskaitos autorius Ulfas Andreassonas nurodo, kad Skandinavijos šalių lyderystę lemia šie veiksniai: valstybės skaidrumas ir itin menkas korupcijos lygis, tinkamai veikianti gerovės perskirstymo, socialinio saugumo sistema, menkas ilgalaikis nedarbas bei tvarus nevyriausybinių ir bendruomenių organizacijų sektorius.
Nors Lietuvoje tokio sistemingo pasitikėjimo kitais ir valstybe dar trūksta, tai nereiškia, kad negalime jo sukurti. Kitaip nei skandinavai, mes dar tik pradedame šį kolektyvinį mokymąsi. Laimei, patirties galime pasisemti iš kaimynų.
Rūta Svarinskaitė yra Vilniaus politikos analizės instituto Gerojo valdymo programos vadovė
