Aukštojo mokslo pertvarka yra pati svarbiausia Vyriausybės misija. Beveik visi ligšioliniai ministrų kabinetai susimaudavo arba ignoruodavo šią problemą. Kai kurie buvo ambicingi, bet neturėjo tinkamų galimybių: Andriaus Kubiliaus Vyriausybė ėmėsi ryžtingų veiksmų, bet nenumatė kai kurių žalingų reformos padarinių, o ekonomikos krizė neleido pertvarkai skirti didesnių išteklių.

Socialdemokratų Vyriausybė turėjo galimybių, bet jai trūko ambicijų. Todėl švietimo sistemą atidavė sutrypti Darbo partijos atstovams ir tik simuliavo kosmetinius klaidų taisymus. Šis ministrų kabinetas turi unikalią progą sujungti ambicijas ir galimybes. Ir kol kas jis nusipelno pagarbos bent jau už tai, kad pradėjo žengti pirmuosius svarbius žingsnius. Daugiausia dėmesio viešumoje pritraukė diskusijos, kiek turi likti universitetų po aukštųjų mokyklų konsolidavimo etapo. Būkime atviri – žvelgiant į Lietuvos aukštąjį mokslą iš šono, akivaizdu, kad tarptautiniu lygiu gali konkuruoti tik du trys, daugiausia keturi universitetai. Tai rodo visi tarptautiniai reitingai. Nenuostabu, kad ir ekspertai rekomendavo sutelkti išteklius į kelis didžiausius Lietuvos universitetus, o kitus palikti kaip nišines, vietinės reikšmės aukštąsias mokyklas.

Būkime atviri – žvelgiant į Lietuvos aukštąjį mokslą iš šono, akivaizdu, kad tarptautiniu lygiu gali konkuruoti tik du trys, daugiausia keturi universitetai.

Tačiau, kaip visada, atsiranda specifinių interesų: kiekviena aukštoji mokykla ir jos vadovai jaučia išskirtinumą ir pabrėžia, kaip negalima jiems nurodinėti, su kuo jungtis. Kažkodėl atkakliausiai tą išskirtinumą pabrėžia universitetai, kurių studijų programose labiausiai mažėjo studentų. Galiausiai Vyriausybė susitaikė su kompromisu, kad nebūtų tiksliai įvardijamas skaičius ar konkretūs universitetai, kurie turės susitaikyti su susijungimo perspektyvomis. Visgi tai nėra esminis sprendimas, tad švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė pasielgė išmintingai, pasitraukusi iš šio mūšio. Pernelyg agresyviai gindama pradinį ekspertų siūlytą modelį būtų rizikavusi sukelti per didelį pasipriešinimą Seime, kur ir taip jau dalis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovų trokšta jos galvos. Geriau nusileisti viename mūšyje, bet išlikti kare, kur reikės dar apginti ne vieną sprendimą. Gerokai svarbesni kiti ministrės inicijuoti sprendimai, kurie gali atnešti realių pokyčių. Visų pirma, pagaliau šiemet susitarta, kad žemiausias priėmimo balas, leidžiantis įstoti į universitetus, bus ne mažesnis nei 3. Kitais metais jis turėtų pakilti iki 4. Tai rimtas žingsnis neleisti į universitetus stoti neraštingiems ir visiškai neturintiems motyvacijos mokytis studentams. Iki šiol nemaža dalis studijų programų išlikdavo tik dėl to, jog buvo priimami visi, kas tik pretenduodavo. Kaip rodo duomenys, 2015 m. iš įstojusių į Lietuvos aukštųjų mokyklų valstybės finansuojamas vietas ar gavusių studijų stipendijas daugiau nei ketvirtadalis priimtųjų surinko mažiau nei 4 konkursinius balus. Pagal dešimtbalę sistemą ketvertas būtų jau neigiamas pažymys (nors konkursiniai balai stojant į aukštąsias mokyklas skaičiuojami kiek sudėtingiau, tačiau tai vis tiek bemaž atitinka dešimtbalės sistemos principus). Jei aukštosios mokyklos laikysis sutarto mažiausio stojamojo balo ribos, po truputį atkris visiškai nepasiruošę studijuoti asmenys, kurie tik beprasmiškai eikvoja išteklius. Kitas svarbus žingsnis – įvestas minimalus studentų skaičius, būtinas studijų programai išlaikyti. Nors šiuo atveju galima įžvelgti socialinių ir humanitarinių mokslų diskriminaciją, vis dėlto reikia sutikti, kad sprendimas uždaryti programas, kurios nesurenka daugiau nei 15 (socialinių ir humanitarinių mokslų srityje) ar 10 (biomedicinos, fizinių ir technologijos mokslų studijose) pirmakursių, yra būtinas. Jau vien šie žingsniai leis radikaliai sumažinti studijų programų skaičių. Siekiama, kad jų liktų apie 700 vietoj dabar esančių 1800. Toks programų mažėjimas yra reikšmingesnis nei konkretus universitetų skaičius. Svarbu, jog švietimo ir mokslo ministrė atlaikytų jai daromą didžiulį spaudimą. Jau dabar bandoma užsitikrinti, kad universitetų finansavimas nebūtų siejamas su mokslo ir studijų kokybe, o tik su infrastruktūros išlaikymo poreikiais. Seime kurpiamos pataisos, leidžiančios toliau palaikyti merdinčių universitetų gyvybę, nesvarbu, kad ten dėstytojų jau greit bus daugiau nei pačių studentų. Jei Seimo nariams nepasiseks J. Petrauskienės „įtikinti“ savo globėjiškais užmojais, grūmojama, kad ją pačią derėtų pakeisti. Tokios pastangos pakeisti ministrę ar priversti ją pasitraukti, be pagrindo kompromituojant ar šmeižiant, prilygtų piktybiniam visos aukštojo mokslo reformos sabotavimui. O tai būtų didesnė žala Lietuvos ateičiai už bet kurią kitą nepavykusią reformą. Jei galutinai sužlugdysime Lietuvos intelektinį potencialą, jau nebeturėsime šanso nei pritraukti investicijų, nei grąžinti emigrantus, nei tikėtis, kad visuomenė pasveiks nuo dabartinių ydų. Tomas Janeliūnas yra IQ politikos redaktorius, VU TSPMI profesorius