Tinkamoje teisinėje ir politinėje aplinkoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos (NVO) stiprina demokratijos pamatus, stebi valdžios įstaigų veiksmus, reaguoja į pažeidimus.

Stiprios NVO turi pakankamai kompetencijos įvertinti vyriausybių ketinimus. Jos supažindina visuomenę su politinių sprendimų alternatyvomis, užprogramuotomis klaidomis. Be to, NVO, kaip bendraminčių platformos, sudaro geresnes galimybes piliečiams išsakyti savo idėjas ir prioritetus politikams, padeda nuo valdžios įstaigų ar kitų subjektų nukentėjusiems asmenims ginti savo teises. NVO būklė yra šalies demokratijos barometras. Demokratija stipri, kai NVO yra stiprios, o valdžios įstaigos nepagrįstai nevaržo jų veiklos. Pastaraisiais metais ES veikiančių NVO vaidmuo silpnėja: stiprėjančios autoritarinės partijos ribojimus taiko ne tik NVO sektoriui, bet ir žiniasklaidai, kyla pavojus teismų nepriklausomumui (Lenkijoje, Vengrijoje). Siekiama valdžią sutelkti vienose rankose, užgniaužti valdančiųjų kritiką ir alternatyvių idėjų skleidimą. Atsiranda ideologiškai nepalankių pažiūrų suvaržymų, pavyzdžiui, parama krikščioniškoms idėjoms daugeliu atvejų sutampa su moterų ir LGBT teisių pamynimu. Vienas būtų silpninti NVO sektorių – riboti finansavimą, kartais prisidengiant ekonomikos krize. Kroatijoje NVO valstybinis finansavimas buvo sumažintas reaguojant į NVO koalicijos kritiką valdžiai dėl LGBT teisių ir lytinio švietimo klausimų kėlimo. Su moterų teisėmis ir migracija dirbančių NVO, kurių idėjos nesutapo su valdančiųjų pažiūromis, finansavimas smarkiai nurėžtas Lenkijoje. Vengrijoje ir Ispanijoje žmogaus teisių srityje dirbančių NVO valstybės teikiamas finansavimas sumenko, o parama padidinta krikščioniškąją doktriną skleidžiančioms organizacijoms. Varžomi ir NVO finansavimo šaltiniai. Vengrijoje visos didesnę nei 23 tūkst. eurų paramą iš užsienio gaunančios NVO privalo registruotis „užsienio finansuojamomis pilietinės visuomenės organizacijomis“ ir tai nurodyti savo interneto svetainėje bei publikacijose. Be to, jei konkretaus asmens iš užsienio parama viršija 1635 eurus, organizacija valstybei privalo atskleisti jo asmens duomenis ir juos paviešinti.

Paradoksalu, tačiau ES pastaraisiais metais kur kas daugiau finansavimo skiria trečiųjų šalių, o ne Bendrijos narių NVO.

Paradoksalu, tačiau Bendrija pastaraisiais metais kur kas daugiau finansavimo skiria trečiųjų šalių, o ne ES narių NVO (Lenkijos Stepono Batoro fondo skaičiavimais, demokratijos procesams skatinti kitose šalyse ES 2014–2020 m. numatyta 1,3 mlrd. eurų, o pačioje Bendrijoje – 624,5 mln. eurų). Vyksta vyriausybių palaikomos ar toleruojamos šmeižto kampanijos ir administracinis NVO persekiojimas. Rumunijos darbo ministrė perspėjo, kad protestuotojai daro pažeidimą vesdamiesi vaikus. Lenkijos Piliečių judėjimo aktyvistai buvo sekami valstybės specialiųjų pajėgų, Poznanės LGBT būstinė buvo išplėšta ir suniokota. Aktyvistų sumušta Slovakijoje ir Rumunijoje. Nors valdžios įstaigos daugeliu atvejų neprisideda prie šių išpuolių, atsainus nusikaltimų tyrimas skatina toliau susidoroti su žmogaus teisių NVO. Pastebimas NVO sektoriaus perteklinis reguliavimas. Tiesa, daugelis taikomų nuostatų, ypač susijusių su finansavimo šaltiniais, yra privalomos remiantis 2015 m. ES direktyva dėl finansų sistemos naudojimo pinigams plauti ar teroristams finansuoti prevencijos, tačiau vyriausybės neretai prisidengia šiais reikalavimais, siekdamos kontroliuoti ir silpninti NVO sektorių. Šios tendencijos kelia nerimą Lietuvos NVO sektoriui. Dažnai pabrėžiama, kad administraciniai suvaržymai gresia ir mūsų organizacijoms. Vis dėlto reikia pripažinti, jog Lietuvos padėtis kiek kitokia – mūsų NVO sektorius dar tik siekia konstruktyviai bendradarbiauti su valdžios įstaigomis arba pagrįstai kritikuoti valdžios veiksmus. Kitaip tariant, daugelis Lietuvos NVO dar nėra tokios stiprios, kad, valdžios įstaigų akimis, jau dabar keltų joms pavojų. Vienas svarbiausių NVO tikslų šiuo metu turėtų būti didinti ekspertinius pajėgumus ir kompetencijas, siekiant įrodyti valdžios įstaigoms, kad jos yra patikimos politikos proceso dalyvės. Taip pat reikia užtikrinti piliečius, kad organizacijos yra kompetentingos ir geba analizuoti, kritikuoti netinkamus valdžios sprendimus, ginti viešąjį interesą. Čia pravartu atskirti du aspektus – skaidrumo ir patikimumo reikalavimus, taikomus bet kuriems politinio proceso dalyviams (finansinių operacijų, valdymo skaidrumas ir pan.), – kurie pastaraisiais metais buvo griežtinami tiek viešajame, tiek privačiajame sektoriuje, ir išties perteklinius reikalavimus, pernelyg apsunkinančius organizacijų veiklą. NVO veiklos skaidrumas, užtikrinamas nesunkiai įgyvendinamomis ir NVO veiklos neribojančiomis priemonėmis, prisidėtų prie jų patikimumo ir palengvintų dalyvavimą priimant viešosios politikos sprendimus. Tačiau reikia stebėti, kad prisidengiant skaidrumo reikalavimu ir taip sunkiai augantis NVO sektorius nebūtų sugniuždytas. Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė yra Vilniaus politikos analizės instituto Gero valdymo programos direktorė