Šio IQ numerio viršelio tema – apie jausmus. Įvairiais aspektais gvildename tolerancijos, dažnu atveju – jos stokos, problemas, tačiau jei reikėtų visa tai apibendrinti vienu žodžiu, jis būtų „baimė“.
Šioje skiltyje išsamiau panagrinėkime bene sparčiausiai kylančią prieš musulmonus nukreiptą neapykantos bangą, kuri visą Senąjį žemyną baigia užspausti paranojos gniaužtuose. Net tokias šalis kaip Lietuva, kur terorizmo grėsmė vertinama kaip itin maža.
Turime pripažinti, kad skaudžių nusikaltimų virtinė, žiniasklaidos reakcija ir politikų elgesys sukuria idealias sąlygas panikos atmosferai sklisti. Politiniais lyderiais nebepasitikima, iniciatyvą perima radikalai, gąsdinantys apokaliptinėmis pranašystėmis.
Be abejo, negalima paneigti, kad islamo radikalai kelia sumaištį Vakarų visuomenėse, ir niekam nepavyks rasti argumentų, kurie nuramintų teroro aukų artimuosius. Tačiau visuomenę apėmusi baimė smarkiai perdėta, ir pabandykime tai įrodyti faktais. XXI a. pradžia, vertinant teroristų aukų skaičių Vakarų Europoje, buvo gana rami, nors pastarųjų pusantrų metų tendencijos neigiamos – 2015-aisiais teroro aukų skaičius priartėjo prie 200. Daugiausia gyvybių (137) nusinešė skerdynės Paryžiaus restoranuose ir koncertų salėje pernai lapkritį, dar 20 – žudynės „Charlie Hebdo“ redakcijoje metų pradžioje. Šiemet didžiausi išpuoliai įvykdyti Nicoje (85 aukos) ir Briuselyje (35). Didžiausias XXI a. teroro aktas Vakarų Europą sukrėtė prieš 12 metų Madride, kai žuvo 191 žmogus. Atsakomybę už šiuos nusikaltimus prisiėmė „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“. Islamistinio pobūdžio teroro aktai yra šio amžiaus bruožas, nors tarp žiauriausių pastarųjų metų teroristų yra ir norvegas Andersas Breivikas, nužudęs 77 žmones.
Palyginti su aštuntuoju ir devintuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiais, net ir 2015-ieji nebūtų išskirtiniai – tuomet teroro aukų skaičius Vakarų Europoje svyravo nuo 200 iki 400 kasmet, o išpuolius dažniausiai vykdė baskų ir airių nacionalistai bei komunistuojančių vokiečių, graikų, italų grupuotės. Musulmonų (palestiniečių) įvykdytų nusikaltimų pasitaikydavo retai.
Žudynių mastas neramiuose regionuose už Vakarų Europos ribų – ne tik kraujyje skęstančiame Irake, Sirijoje ar Afganistane, bet ir ES prieigose, – yra nepalyginti didesnis. Vien pučo naktį Turkijoje žuvo beveik 300 žmonių, karas Rytų Ukrainoje per pustrečių metų nusinešė daugiau nei 2000 vietos gyventojų gyvybę, o įskaičiavus abiejų pusių kovotojus žuvusiųjų skaičius perkopia 9000. Užsieniečių aukų skaičius šiame konflikte irgi artėja prie 300 – didžioji dalis žuvo separatistams numušus „Malaysia Airlines“ lėktuvą.
Nors po teroro aktų atsakomybę suskumba prisiimti „Islamo valstybė“, tokie išpuoliai kaip Nicoje, kur gyvenimu nusivylęs vyras sunkvežimiu traiškė gatvėje švenčiančius žmones, greičiausiai buvo vieno psichikos sutrikimų turinčio asmens iniciatyva. Tą patį galima pasakyti ir apie Miuncheno šaulį. Šių nusikaltėlių kilmė ir išpažįstama religija kone automatiškai juos paverčia džihado kariais. Toks požiūris tarnauja abiem iš pirmo žvilgsnio priešiškoms, bet iš tiesų nebyliomis sąjungininkėmis esančioms jėgoms – „Islamo valstybės“ teroristai kiekvieną Europoje musulmono padarytą nusikaltimą išnaudoja savo grėsmingam įvaizdžiui auginti, o kraštutiniai radikalai gauna dar vieną progą didinti iš baimės protą pametusių rėmėjų gretas.
Nusikaltėlių kilmė ir išpažįstama religija kone automatiškai juos paverčia džihado kariais.
Prie masinės paranojos kurstymo gerokai prisideda žiniasklaida, pagrindines pozicijas naujienų portaluose ir pirmas minutes žinių laidose skirdama netgi akivaizdžiai buitiniams musulmonų padarytiems nusikaltimams.
Būtent baimė yra tikrasis teroristų tikslas. Ji sukelia ekonominių nuostolių, griauna pasitikėjimą institucijomis. Tačiau baimė nėra racionali. Po atakų serijos Izraelio viešajame transporte ekspertai pastebėjo sumažėjusį keleivių skaičių, tačiau kitą būdą keliauti rinkosi tik tie žmonės, kurie nebuvo nusipirkę nuolatinio bilieto.
Sunku objektyviai įvertinti Europos šalių specialiųjų tarnybų darbą, tačiau akivaizdžiai silpna sritis yra kova su islamistų propaganda. Nicos tragediją tiriantys pareigūnai kalbėjo apie greitą nusikaltėlio radikalizavimą, nors jis nebuvo pamaldus, vartojo alkoholį. Po neseniai įvykdyto teroro akto Bangladeše vietos ekspertai atkreipė dėmesį į įtaigią „Islamo valstybės“ agitaciją internete, kuri paveikia jaunus, nesusiformavusius, bendravimo ir psichologinių bėdų turinčius asmenis.
Islamistų naudojama neapykantos kurstymo formulė primityvi – kraupūs karo Artimuosiuose Rytuose vaizdai skelbia žinią apie nuožmius žudikus vakariečius ir nekaltas musulmonų aukas, dažniausiai moteris ir vaikus. Tačiau toks pat metodas įsigali ir čia, Vakaruose, tik nusikaltėliai ir aukos sukeičiamos vietomis. Tai – pavojinga manipuliacija žmonių jausmais.
