Karo Ukrainoje sukeltas šokas slūgsta. Vasara tapo palankiu metu ne tik pailsėti nuo darbų ir kasdienių rūpesčių, bet ir atitrūkti nuo, atrodytų, nesibaigiančio naujienų srauto. Jame vis dar didelę dalį užima pranešimai iš Ukrainos, kuriems dėmesys pakyla proporcingai karo žiaurumams ir ciniškiems Rusijos išpuoliams.
Lietuva, kaip ne kartą pastebėjo ir užsienio žiniasklaida, tapo viena aktyviausių Ukrainos rėmėjų. Tiek Ukrainos dvispalvių, kiek jų plevėsuoja Vilniaus gatvėse, galėtumei pamatyti nebent dar vienoje Europos sostinėje – Kyjive. Net Varšuvoje jų nepalyginti mažiau. Žinoma, vėliavai balkone iškabinti ar ženkleliui švarko atlape prisisegti daug pastangų nereikia, bet ukrainiečiai neturėjo nusivilti ir mūsų darbais, ne tik moraline parama.
Tačiau entuziastingai karo pabėgėlius iš Ukrainos priėmę lietuviai jau rodo nuovargio ženklus: mažiau norinčių priimti į savo namus, mažiau aukojančių, mažiau savanoriaujančių. Tai – irgi natūralu. Visuomenė neįtikėtinai prisidėjo šios krizės pradžioje ir suteikė daug brangaus laiko valstybės ir savivaldybės institucijoms pasiruošti bei perimti estafetę.
Dabar prasideda naujas etapas, taip pat informacijos fronte. Žiniasklaida vis daugiau dėmesio skirs kitoms aštrioms temoms, kurios iš dalies yra ir koronaviruso pandemijos, ir šio karo padariniai: brangstantis benzinas, elektra ir šildymas, rekordinė infliacija, kylančios palūkanų normos ir galiausiai recesija, kuri, tikėtina, pasibels į daugelio Europos valstybių duris. Jei šios temos įsisiūbuos, karas Ukrainoje gali likti naujienų srauto paraštėse. Taip juk nutiko ir dvejus metus dėmesio centre buvusiam COVID-19, kuris, nors vasarą pakilo pandemijos banga, nieko nebejaudina. Bet, priešingai nei kasdien kartojama užsikrėtimų statistika, būtų didelė klaida dozuoti dėmesį karo aukoms ir Rusijos nusikaltimams.
