Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vykdomas politinis tyrimas dėl neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir neteisėtos įtakos politiniams procesams įtraukė į didelį verpetą ne vieną politinę partiją, žiniasklaidos priemonę ir verslo organizaciją. Tačiau dar prieš tai, kai NSGK parengė savo tyrimo išvadas, žiniasklaidoje pasklido Valstybės saugumo departamento (VSD) išslaptinta medžiaga, kurioje nors ir buvo paslėpta dalis informacijos, bemaž visiems tapo aišku, kokie politikai, žurnalistai ar verslininkai ten minimi.
Dauguma pastarųjų ėmė badyti pirštais į VSD, aiškindami, kad tokia „pažymų teisė“ yra niekinė, o pats VSD užsiima politikavimu ar tenkina kažkieno politinius interesus. Kitaip tariant, kaltinti veidrodį, o ne patį atvaizdą jame.
Tačiau būtent VSD vaidmuo šiame politiniame procese yra visiškai šalutinis, nors gali turėti rimtų pasekmių Lietuvos žvalgybos sistemai. Nuo 2012 m. iš esmės reformuota žvalgybos sistema patiria vieną didžiausių išbandymų, kurio pasekmės gali nublokšti ją dešimtmečiu atgal.
Lietuvos žvalgybos reformos 2009–2012 m. pagrindinis tikslas buvo sumažinti VSD politizavimą. Jei pamenate, iki tol VSD pažymos būdavo tai teikiamos, tai neteikiamos Seimui, nuolat išlįsdavo į žiniasklaidą ir apaugdavo gandais. Egzistavo tikra netvarka, nes nebuvo žvalgybos poreikių formavimo sistemos. VSD iš esmės pats numatydavo savo veiklos prioritetus ir pats išsikeldavo uždavinius.
Per žvalgybos sistemos reformą Lietuvos žvalgyba buvo sustyguota pagal idealų žvalgybos ciklo modelį. Ir tai lėmė ne tik formalūs įstatymų pakeitimai, bet ir du svarbūs subjektyvūs veiksniai: prezidentės Dalios Grybauskaitės noras išvalyti žvalgybos sistemą nuo politizavimo ir VSD vadovų iš kariuomenės (t. y. sąlyginai kitos sistemos) skyrimas. Gediminas Grina ir Darius Jauniškis buvo labai tinkami įgyvendinti reformą. Dėl žvalgybos sistemos politizavimo niekam jau nebekilo klausimų. Būtina pabrėžti, kad pastaraisiais metais iš VSD įslaptintų pažymų nenutekėdavo. Jei jos tapdavo viešos – tai būdavo daroma politiniais tikslais, ir jos galėdavo patekti į žiniasklaidą ne iš VSD, o iš informacijos gavėjų rankų.
Tai, kas pastaruoju metu vyko su VSD pažymomis, – politinis, o ne žvalgybinis ar teisinis procesas. Politikai užsako muziką (t. y. prašo informacijos) ir ją gauna. Slaptos informacijos cirkuliavimas yra sudėtingas procesas, tačiau kai VSD atiduoda pažymas politikams, tos informacijos jis jau nebekontroliuoja. Politikai išlieka politikais, todėl yra didelė pagunda naudotis žvalgybine informacija. Pastaroji turi specifinį statusą – tai nėra ikiteisminio tyrimo medžiaga, tai nėra įrodymai, su kuriais einama į teismą ir įrodinėjami nusikaltimai. Dar didesnė pagunda politikams, kai gauni formaliai išslaptintą (užtušuotą) žvalgybinę informaciją, nes už tai nebegresia baudžiamoji atsakomybė.
NSGK tyrimas taip pat yra politinis, ne teisinis procesas – vargu, ar po išvadų kam nors bus keliamos naujos bylos. Siekiama politiškai įvertinti verslo, žiniasklaidos ir kitų lobistinių grupių sąsajas su politika. Galbūt bus taisomi įstatymai, kad nedemokratinis manipuliavimas galia būtų labiau kontroliuojamas ar suvaržytas. Šiuose politiniuose procesuose VSD veikia tik kaip formalus instrumentas, neturintis politinių tikslų: prašėte žvalgybinės informacijos, imkit. Ką su ja darysite – tai jau jūsų, politikų, apsisprendimas. Ir politikai elgiasi su ja pagal savo interesus.
Sukarti visus šunis ant VSD, kad čia jis nutekina informaciją, yra tiesiog profanacija arba viešųjų ryšių taktika.
Sukarti visus šunis ant VSD, kad čia jis nutekina informaciją, yra tiesiog profanacija arba viešųjų ryšių taktika.
Žvalgybos sistemai šis procesas – didelis išbandymas. Jis smarkiai pakenks ne tik ilgą laiką kurtai VSD reputacijai, bet ir tarpinstituciniam pasitikėjimui tarp žvalgybos ir politinių institucijų. Iki 2018 m. pradžios visuomenės pasitikėjimas VSD buvo apie 60 proc., nors dar 2013 m. svyravo apie 41–45 proc. Dabartinė krizė šiam rodikliui greičiausiai pakenks.
Tačiau svarbiausias klausimas – ar politikai atsispirs pagundai ieškoti kaltų dėl pažymų skandalo žvalgybos institucijose ir nepradės siūlyti visokių egzotinių žvalgybos priežiūros iniciatyvų.
Beveik neabejoju, kad bet kokia forma tai būtų grįžimas prie didesnio VSD politizavimo ir nubrauktų reformos rezultatus. Po NSGK išvadų visa atsakomybė vėl guls politikams ant pečių, nes jie sprendžia, kaip interpretuoti žvalgybinę informaciją. Todėl tenka viltis, kad D. Jauniškis ir VSD atlaikys politizavimo atakas ir toliau griežtai formaliai laikysis savo funkcijų. Stipri ir nepolitizuota žvalgybos sistema yra gyvybiškai svarbi mūsų saugumui – tai pirmoji gynybos linija, kuri nuolatinės parengties režimu budi 24 valandas per parą. Tačiau kartais ją taip pat reikia saugoti – ypač nuo savų politikų, o jie yra sunkiausiai atremiama vidaus grėsmė.
