Lietuvos įmonės Ukrainoje surastas specialistas turės sugaišti keturis, o kartais ir šešis mėnesius, kol galės atvykti dirbti pas mus. Tai laikas, kurį jis ir jo būsimas darbdavys užtruks, kol gaus leidimus per du langelius: Migracijos departamentą ir Užimtumo tarnybą. Langeliai ankšti, nes juos apraizgiusi perteklinė biurokratija, kuri brangiai kainuoja visuomenei ir nuo kurios kenčia visi: bedarbiai, darbuotojų stokojančios įmonės ir legaliai į Lietuvą atvykti negalintys užsieniečiai. Galiausiai kiekvienas Lietuvos pilietis.
Pertekliniai reguliavimai neleidžia Užimtumo tarnybai susitelkti į esmines funkcijas ir padėti bedarbiams sugrįžti į darbo rinką. Ne paslaptis, kad tarnyboje neretai registruojamasi bedarbiu tam, kad valstybė sumokėtų sveikatos draudimą. Toks bedarbis kartais turi kokios nors veiklos, tačiau, bijodamas prarasti patogų statusą, veikti gali tik šešėlyje. Įdomu, kad Užimtumo tarnyboje registruotų bedarbių – per 200 tūkst., o save, kaip rodo Statistikos departamento vykdomos apklausos, tokiais laiko tik 100 tūkst. žmonių. Tad pusė tų, kuriems tarnyba skiria savo laiką ir taiko visas numatytas procedūras, realiai darbo neieško. O dėmesio ir aptarnavimo pareikalauja. Ir ką gi? Kai neproporcingai daug dėmesio skiriama darbo neieškantiems, Užimtumo tarnyba negali kokybiškai patarnauti tiems, kurie nori grįžti į darbo rinką.
Jeigu valstybės biudžeto lėšos būtų skiriamos ne už atliekamus procesus, o už pasiektus rezultatus, reikalai galėtų pasitaisyti. Tuomet svajotume ir apie tai, kad kaip ir kitose šalyse privačios įmonės būtų įtraukiamos į bedarbių perkvalifikavimo, įdarbinimo ir integravimo paslaugas. Norint padėti žmonėms ištrūkti iš nedarbo spąstų, reikia ir sumanumo, ir pasiaukojimo. Padėtis darbo – o ir nedarbo – rinkoje verčia visuomenę pripažinti, kad vien tik pašalpomis nedarbo problemų neišspręsime, kartais jų dar ir padauginsime.
Užimtumo tarnybai priskirta ir išduoti leidimus užsienio piliečiams dirbti. Dalis šių funkcijų dubliuojasi su atliekamomis Migracijos departamento. Per du langelius, kuriais Lietuva pasitinka dirbti atvykstančius užsieniečius, dažnas žmogus negali pralįsti be tarpininkų pagalbos.
Biurokratija yra išsikerojusi, nes ji siekia perimti darbo rinkos ir rinkos dalyvių funkcijas. Pirmiausia „nustatomi“ darbo rinkos poreikiai, tada sudaromi trūkstamų profesijų sąrašai, kartą per metus tvirtinamos kvotos – tarsi pati rinka savo siunčiamais signalais ir savaiminiais mechanizmais nesugebėtų pasakyti, ko jai reikia, ir sujungti paklausos su pasiūla. Kai viskas šiandieniame pasaulyje keičiasi taip greitai ir neatitinka jokių prognozių, vienintelis būdas ekonomikai suspėti su laiko iššūkiais – pasikliauti natūraliais žmonijai dovanotais bendradarbiavimo rinkoje saitais.
Jeigu valstybės biudžeto lėšos būtų skiriamos ne už atliekamus procesus, o už pasiektus rezultatus, reikalai galėtų pasitaisyti.
Užimtumo tarnyba perima ir darbo rinkos dalyvių funkcijas – tikrina, ar būsimi atvykėliai atitinka darbo rinkos poreikius, turi profesines kvalifikacijas ir darbo patirties. Tarsi darbdavys nebūtų suinteresuotas darbuotojo kvalifikacija ir neegzistuotų atrankas vykdantys, savo amatą išmanantys įdarbinimo profesionalai. Atitikimo tikrinimas Užimtumo tarnyboje tęsiasi mėnesius, ir tai tikrai nepadeda prie dviejų langelių triūsiantiems tarnautojams susitelkti į esmines ir tik valstybei deramas funkcijas. Stebėti rizikos šaltinius, susijusius su migrantų atvykimu ir jų įdarbinimu – kad imigrantais nebūtų piktnaudžiaujama ir kad jie patys nepiktnaudžiautų mūsų svetingumu. Štai kada paaiškėja, kaip mes stokojame tos, kuri tradiciškai vadinama „stipria ir efektyvia valstybe“.
Vilkinamos legalios imigracijos procedūros sukelia tokius negatyvius reiškinius, kaip nelegalus ar pusiau legalus darbuotojų įvežimas, vadinamas komandiravimu arba „nuoma“ per kitas šalis. Būtent tokiais atvejais darbuotojai neretai išnaudojami, nežino savo teisių ir negali jomis pasinaudoti. Galimybė legaliai, skaidriai ir greitai atlikti darbo leidimų procedūras imigrantus geriausiai nuo to apsaugotų. O žvelgiant plačiau, nuo biurokratizmo išvaduoti migracijos procesai geriau atlieptų Lietuvos socialinius, demografinius ir darbo rinkos poreikius.
Juk tai, kas šiandien atrodo darbo rinkos problema, netrukus taps socialiniu ir demografiniu skauduliu. Esame senstanti visuomenė, vis mažiau dirbančių asmenų tenka vienam pensininkui, darbuotojų stokojama bemaž visose sferose. Trūksta ne tik aukštos kvalifikacijos inžinierių, technologų, IT specialistų, bet ir viešojo sektoriaus darbuotojų: medikų, mokytojų ir socialinių darbuotojų. Galvodami apie tvarią Lietuvą, apie jos regionų ateitį, turime laiku įsitraukti į pasaulyje vykstančią konkurenciją dėl talentų ir darbo rankų, dėl visų žmogiškųjų gebėjimų. Ypač dabar, kai neregėta produktų ir paslaugų paklausa globalioje rinkoje atveria Lietuvos ekonomikai platų augimo langą.
Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
BEREKLAMOS:
