Keldami alkoholio akcizus valstiečiai neregėtai daug nuveikė, kad lietuviai pas lenkus kuo dažniau vyktų persikrauti: išsikrauti tuščios taros, prisikrauti pilnų butelių ir skardinių. Lenkijoje persikrauti apsimoka – ačiū Verygai ir kitiems toliaregiams. Jų dėka lietuviai važinėja toliau, pasaulio istorijoje palieka ryškesnį CO2 pėdsaką.
Esame tokie žali, kad mums nebaisūs gąsdinimai klimato atšilimu. Ir apskritai šiluma ne tik kad kaulų nelaužo, bet ir padeda sutaupyti. Tik pagalvokit, jei kada nors lauke oras žiemomis įšiltų iki A+++ klasės sąlygų – būstų statytojai su gamtosaugininkais galėtų perkrauti naujųjų būstų ekologinius įkainius iki F ar net G klasės. Pakaktų karkaso ir plastikinių pertvarų. Būstas taptų įperkamesnis, miegamuosiuose rajonuose gal net kainos nukristų iki tūkstančio už kvadratinį metrą.
Apskritai lietuvių santykiai su lenkais pastaruosius dešimtmečius buvo nei geri, nei blogi. Prezidentai šiek tiek pabendraudavo, ir to visiems pakako. Kol akcizai neperžengė sveiko proto ribų, niekam iš normalių lietuvių ta Lenkija nerūpėjo. Žinojom iš geografijos ir išplėstinių orų prognozių, kad šiek tiek į pietus nuo mūsų brangios tėvynės plyti neaprėpiami plotai, pavadinti Lenkija. Ten gyvena nekonfliktiški žmonės (išskyrus futbolo žiūrovus), sunku net patikėti, kad su jais kažkada buvome vienoje unijoje, o po to truputį kariavome dėl Vilniaus. Jie mus nugalėjo, bet Vilnius vis tiek atiteko lietuviams. Net lenkai suprato, kad tai nesąmonė, todėl nėra prasmės toliau plėtoti kokius nors ryšius.
Šiaip lenkai per amžius garsėja kaip meistriški viešųjų ryšių specialistai ir įtikinėtojai. Linksmiausia tai, kad senų senovėje lenkų šlėktos ir kultūrininkai buvo lietuvius galutinai įtikinę (vos neparašiau užparinę), esą lietuvių kalba negraži, o lenkų – priešingai. Dabar, kai kalbos mokslai pažengę toli toli ir visiems viskas aišku, tos teorijos atrodo labai juokingos. O anuomet lietuviai buvo tokie naivūs, kad tikėdavo viskuo, ką jiems teigdavo lenkų viešųjų ryšių specialistai. Bet atsirado toks Baranauskas, kuris, nors ir buvo krikščionis bei matematikas, su lenkų teorijomis apie kalbų grožį visiškai nesutiko, todėl parašė „Anykščių šilelį“ – kad visiems laikams įrodytų, jog viskas yra ne taip. Tada jau ir Kudirka susiprato, ir Čiurlionis pamatė vizijas, Maironis pavasariais balsus pradėjo girdėti.
(Vyčio Snarskio pieš.)
Lietuviai neįžeidūs, akmenų užanty nenešioja. Priešingai – mes jų šaliai gražų pavadinimą sugalvojom – Lenkija. Jie supranta, koks puikus ir vykęs tas mūsų sugalvotas pavadinimas, bet yra tokie užsispyrę, kad vis viena savo šalį vadina Rzeczpospolita Polska. Kad užsieniečiams kuo sunkiau būtų išmokti. Lenkai užsieniečių nelabai myli. Ir lietuvių nemylėtų, jei ne Jogaila, Mickevičius, Piłsudskis, Miłoszas. Ir visi kiti bendri personažai, be kurių lenkai niekaip nebūtų išsivertę.
Galima suprasti lietuvių atsargumą – jie visada mus kuo nors įtikina. Kad jų kalba gražesnė, kad mėsa pigesnė, kad į uniją jungtis reikia. Kartą jie mus įkalbėjo, jog reikia krikštytis. Ko dar iš jų galima tikėtis – ims ir įtikins spjauti į atsinaujinančiąją energetiką ir XXI a. elektrą gaminti kūrenant akmens anglis.
Nors turi savotiškų keistenybių, lenkai kartais sugalvoja šį tą įdomaus ir visiems naudingo. Išsiasfaltavo kelius skersai išilgai – lenkiškos autostrados tuoj Lietuvos sienon įsirems, tiesia elektros tiltus, kad galėtume laisviau laidais pirmyn atgal stumdyti atliekamus ar trūkstamus elektronus. „Via Balticoje“ dalyvauja nesispyriodami. Pasienio parduotuvėse pasamdo lietuviškai mokančių konsultantų. Padorų lenkišką TV kanalą siunčia eteriu Vilnijos lenkams bei tuteišiams. Net nieko neperkrovus viskas einasi kaip sviestu patepta.
O kas nutiktų, jei santykius perkrautume aukščiausiuoju lygiu, pavyzdžiui, jei mūsų prezidentai susitikę ant sienos šventintomis geležtėmis įsipjovę į delnus suglaustų kraujuojančias žaizdas – pačiu nuoširdžiausiu indėnišku pavyzdžiu dar kartą amžiams sutvirtintų abiejų tautų brolybę (ceremonijos metu taikos pypkės galima nerūkyti, nes mokslininkai įrodė, jog rūkymas sukelia valią silpninančias priklausomybes, ilgalaikį nevaisingumą ir negražiai atrodančias ligas).
Kam mums reikia tokios aukščiausio A+++ nuoširdumo laipsnio brolybės? Turbūt dėl saugumo. Netrukus lenkai pasistatys Trumpo fortą, kur bus dislokuotas neribotas skaičius JAV karių divizijų. Jei Lietuvai staiga iškiltų grėsmių, bus galima, vyrams palėkus į Lenkiją pigesnio alaus, pasiskolinus iš Trumpo forto savaitgaliui atsivežti keletą tūkstančių kareivių, kad tie atgrasytų visokio plauko agresorius. Žodžiu, su lenkais sutart apsimoka.
