Pasaulis intensyviai ieško žodžių tarptautinių santykių tikrovei įvardyti ir pasitelkdamas šiuos žodžius bando ją suprasti. Žodynas kuriamas tam, kad atspindėtų tikrovę, bet ir pats žodynas kuria tikrovę. Hibridinis karas, tarptautine teise grįstos tvarkos žlugdymas, pilkosios zonos – terminai, skirti įvardyti Rusijos ir Kinijos palaikomai pasaulio tvarkos būklei, kuri negali būti laikoma nei karu, nei taika. Kinija ir Rusija konkuruoja visose galios dimensijose – nuo informacinės iki energetinės, nuo karinės iki ekonominės. JAV gynybos strategijoje rašoma, kad Kinija ir Rusija prievarta grįstą įtikinėjimą naudoja naujose erdvėse ir taip pažeidžia kitų šalių suverenumą, išnaudoja daugiaprasmybes ir sąmoningai trina ribas tarp civilinių ir karinių tikslų.
Regis, žodynas jau yra, bet pilkųjų zonų sudėtingumo Lietuvoje dar neaprėpiame, todėl negalime tvariai kurti savo tikrovės, rašyti instrukcijų, imtis veiksmų, duodančių tokius rezultatus, kokių tikimės.
Galbūt dėl mūsų lėtumo kuriant hibridinių grėsmių ar pilkųjų zonų nugalėjimo strategiją kaltos didžiosios racionaliosios politikos viltys po Berlyno sienos griūties? Žinutė, kurią širdyje po Sovietų Sąjungos žlugimo dar dešimtmetį nešiojomės: „Demokratija nugalėjo.“ Šalia jos buvo ir kita žinutė, kad didžiosios ideologijos žlugo ir pagaliau gyvensime neideologizuotame, laisvame ir teisingame pasaulyje, kurį pasieksime perbridę posovietinį purvą. Bet ideologijos veikia po ideologijos, kai jų nematome, kai manome, kad priešais mus atsiveria nuoga realybė. Demokratijos plėtra, tarptautiniais susitarimais, tarptautine teise ir tarptautinėmis organizacijomis grįsta ideologija stringa galbūt dėl to, kad per ilgai ją laikėme savaime suprantama.
Pavyzdžiui, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai Ukrainoje šnipinėjo Rusijos saugumo tarnybai FSB. Rusijos saugumas neapsiribojo ESBO planais ir vidaus dokumentais, neapsiribojo ir kitų šalių stebėtojų šeiminės padėties, sveikatos būklės, finansinės situacijos „stebėjimu“, jis taip pat domėjosi, kokios moterys stebėtojams patinka, ar jie turi silpnybę alkoholiui – tai paaiškėjo po Vokietijos viešojo transliuotojo ARD atlikto tyrimo. Ar Rusijos stebėtojams Ukrainoje buvo taikomi griežtesni reikalavimai po šio skandalo? Atrodo, kad ne.
Vos prieš kelias dienas iš Ukrainos buvo pašalintas stebėtojas iš Rusijos, kuris savo socialinių medijų įrašuose linkėjo ukrainiečiams mirties ir atviru tekstu palaikė separatistus Donbase. Taip tarptautines organizacijas Rusija paverčia pilkosiomis zonomis, kai, prisidengdama stebėtojo teisėmis ESBO, dalyvauja pačios sukeltame konflikte. Kaip ir kokius tarptautinius formatus reikia stiprinti, kad jie neštų naudą nukentėjusiems, o ne taptų pilkosiomis politikos zonomis ir netarnautų agresoriams?
Svarbiausias istorinio revizionizmo strategų tikslas šiandien yra ne užginčyti istorinę tiesą, bet įgyti daugiau galios ir įrodyti, kad mažųjų valstybių suverenumas priklauso tik nuo agresorių malonės, o ne nuo teisinio reguliavimo ir tarptautinių susitarimų. Taip kuriama tarptautinė baimės politika. Rusijos diplomatiniai influenceriai tarptautiniuose ekspertiniuose formatuose skleidžia žinią, kad Krymas Rusijos prezidentui išvis yra tabu, o Baltijos šalis neteisėtai „nusavino“ NATO. Toli nuo mūsų Kinija, remdamasi „istorinės praeities“ argumentais, militarizuoja Spratlio salas, nors pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją didžiulė dalis šių salų patenka į kitų šalių ekonomines zonas.
Kritikai sakys, kad čia nieko naujo, įstatymai ir taisyklės visuomet buvo palenkiamos didžiųjų valstybių naudai, o dešimtojo dešimtmečio euforija tebuvo tarptautinis sapnas, sukeltas JAV demokratijos eksporto ir didžiulio finansavimo. Kiti stebėsis, kodėl mes gilinamės į šias problemas – jos taip toli nuo mūsų.
Tačiau nauja ir labai arti yra tai, kad per socialinius tinklus dar niekada nebuvo taip lengva suburti palaikymą pačioms keisčiausioms pilkųjų zonų idėjoms auditorijose, kurias nuo kūrėjų skiria tūkstančiai kilometrų. Ir tos auditorijos demokratinėse šalyse turi balsą. Elfai kovoja su troliais, o ekspertai – su dezinformacija, tačiau ar suprantame, kad socialinių tinklų kuriamos „pilkosios armijos“ yra ne apie vienetinius atvejus, o apie pažeidžiamas visuomenes, sistemas, infrastruktūras ir apie tai, kaip pasitelkus dirbtinį intelektą individai socialiniuose tinkluose gali būti atpažįstami ir individualiai jiems pritaikytomis strategijomis palenkiami kaip „savi“. Ar esame pasirengę ne tik atpažinti melus, bet ir stiprinti pažeidžiamas grupes ir pažeidžiamas infrastruktūras?
Šiandien aišku – didžioji pilkųjų zonų politika aktyvinama ir veikia. Ji išnaudoja bet kokias progas per silpnesnes valstybes įgyti daugiau galios ir įtakos. Žodynas yra, jau apčiuopiame, kas vyksta, bet ar esame pasirengę kurti strategiją ir imtis veiksmų, kad atpažintume ir užkardytume pilkųjų zonų prieš Lietuvą politiką?
Viktorija Rusinaitė yra Vilniaus politikos analizės instituto Europos saugumo programos vadovė
