Meniu
Prenumerata

antradienis, liepos 23 d.


KOMENTARAS
Pinigai? Visiems? Nemokamai?
Augminas Petronis
Asmeninis archyvas
A. Petronis.

Galima suprasti, kodėl universalios bazinės pajamos (UBP) yra tokia populiari idėja. Tai – pasiūlymas kiekvienam reguliariai mokėti fiksuotą pinigų sumą be papildomų sąlygų. Idėjos palaikytojų teigimu, UBP panaikintų skurdą, gelbėtų nuo pervargimo darbe, skatintų kurti naujus verslus ir išlaisvintų kūrybines galias. Galų gale išgelbėtų planetą nuo pražūties – jei žmonės mažiau dirbs, mažiau gamins, o jei mažiau gamins, mažiau terš.

Vis dėlto, nepaisant gausių tyrimų, keli svarbūs aspektai debatuose aptariami per retai – eksperimentų rezultatai parodo daug mažiau, nei teigiama, o masinis nedarbas, kurį galėtų sukelti nemokami pinigai, turėtų liūdnų pasekmių ne tik ekonomikai.

Moksliniai tyrimai, kuriais mūsų racionalistiškoje politinėje kultūroje mėgstama remtis, rodo prieštaringus rezultatus. Štai organizacija, pasivadinusi Stanfordo bazinių pajamų laboratorija (Stanford Basic Income Lab, išskyrus pavadinimą, neturinti nieko bendra su žymiuoju universitetu), yra suskaičiavusi beveik 200 vykstančių arba jau įvykusių UBP eksperimentų.

Bene žymiausias jų 2017–2018 m. vyko Suomijoje. Dalyviai dvejus metus kas mėnesį gaudavo 560 eurų, nepriklausomai nuo to, ar turėjo kitų pajamų. Buvo tikimasi, kad bedarbiai bus labiau linkę įsidarbinti, jei radę darbą nepraras išmokų. Tačiau didelio skirtumo tarp UBP gavusios ir negavusios grupių nebuvo. Vieni tai vadina nuviliančiu rezultatu, o kiti – įrodymu, kad dėl UBP žmonės nenustos dirbti.

IQ redakcija rašo apie verslą, politiką, kultūrą ir kitus svarbiausius visuomenės reiškinius. Mes kuriame kokybišką ir išskirtinį turinį. Kviečiame mus palaikyti prenumeruojant mūsų žurnalą sau ar jums artimiems žmonėms mūsų prenumeratos svetainėje https://prenumeratoriai.lt/. Užsisakiusiems žurnalą metams – visas turinys iq.lt svetainėje nemokamas.

Po COVID-19 pandemijos UBP eksperimentų padaugėjo JAV, kur savivaldybių lygmens institucijos jiems skiria nepanaudotas pandemijos padarinių valdymo lėšas. Anot amerikiečių mokslininkės Leslie Ford, dažnai jie rengiami nesilaikant mokslinių tyrimų standartų – be atsitiktinių imčių, kartais net ir be kontrolinės grupės; nematuojami tokie rodikliai kaip ilgalaikis poveikis pajamoms, vertinamas tik įsidarbinimo faktas, nekreipiant dėmesio, ar dirbama visu etatu. Gali kilti įspūdis, jog tyrimai rengiami taip, kad rezultatai atrodytų kuo geriau.

Po COVID-19 pandemijos UBP eksperimentų padaugėjo JAV, kur savivaldybių lygmens institucijos jiems skiria nepanaudotas pandemijos padarinių valdymo lėšas.

Anot L. Ford, XX a. pabaigoje JAV vykdyti neigiamo pajamų mokesčio (kai iki tam tikro pajamų lygio valstybė suteikia nemokamą priedą prie atlyginimo, nesvarbu, žmogus dirba ar ne) eksperimentai parodė, kad už dyką gavę pinigų žmonės dirba mažiau. Šie tyrimai buvo kruopščiau parengti – juose buvo matuojamas ir, pavyzdžiui, ilgalaikis poveikis pajamoms po eksperimento. Atrasta, kad, ko gero, dėl pasikeitusių įpročių ir neišvystytų įgūdžių išmokos turėjo tokį stiprų poveikį ilgalaikiam žmonių uždarbiui, kad finansiškai apsimokėjo tų pajamų apskritai negauti.

Minėtų tyrimų rezultatai ne tik dviprasmiški. Abejotina, ar apskritai jie gali patikimai atskleisti UBP įvedimo pasekmes. Eksperimente žmonės žino, kad išmokas gaus ribotą laiką, tad negali iškristi iš darbo rinkos. Dvejus metus trunkantis eksperimentas nieko nepasako apie tai, kas nutiks po 40 metų ar ketvirtoje kartoje. Juk niekas neketina tokios politikos taikyti vos dvejus metus.

Darbas, visų pirma, yra atsakas į materialinę stoką. Tačiau, amerikiečio psichologo Clay Routledge’o teigimu, darbe žmonės gauna daugiau – įgyja gebėjimų ir užmezga ryšių. Naikindamos paskatas veikti, UBP gali turėti prastų pasekmių daugeliui, bet ypač ir taip stokojantiems įgūdžių ar pasitikėjimo – jie galbūt ir nepabandytų sunkių, bet prasmingų veiklų. Tuomet kuklieji būtų dar labiau socialiai izoliuoti. Kitiems nereikalinga veikla gali teikti poilsį, tačiau įsivaizduokite, ką reikštų dešimt metų tapyti niekam nereikalingus paveikslus! Greta utopinio UBP vaizdo galima nutapyti ir distopinį – nuo valdžios priklausomų, socialiai izoliuotų individų visuomenę.

O didžioji kliūtis UBP yra kaina. Skaičiuojama, kad kas mėnesį mokėti kiekvienam suaugusiam JAV gyventojui po 1000 JAV dolerių per metus kainuotų daugiau kaip 3 trln. JAV dolerių – pusę dabartinio federalinio biudžeto. Lietuvoje galima skaičiuoti taip: jei „Sodros“ biudžetą padalintume kiekvienam po lygiai, kas mėnesį išmokama suma siektų apie 290 eurų. Nuo to nukentėtų pažeidžiamos grupės – pensininkai ir neįgalieji. Jei norėtume su UBP išlaikyti dabartines išmokas, reikėtų antro „Sodros“ biudžeto. O jei norėtume, kaip siūloma, išlaikyti dabartines garantijas ir mokėti po 1000 eurų, reikėtų dar pusketvirto „Sodros“ biudžeto. To nebūtų įmanoma įgyvendinti be pasekmių visai ekonomikos sistemai.

Daugeliui pažįstamas pasakos siužetas, kai siekiant stebuklingais būdais ko nors gauti nepagalvojama apie pasekmes. Viskam, ką liečiame, virstant auksu, tampa neįmanoma valgyti, arba gavę nemirtingumo dovaną pamirštame paprašyti ir amžinos jaunystės – senstantis kūnas darosi vis nerangesnis ir ligotesnis, kol gyvenimas virsta kančia. Jeigu UBP šalininkams vieną dieną pavyks pasiekti savo, tikėtina, kad tai bus dar viena tokia istorija.

Augminas Petronis yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto asocijuotasis ekspertas

2024 06 12 06:45
Spausdinti